aA
Maždaug prieš metus, eilinį rudens vakarą, prisėdau po dienos maratono akimis permesti naujienų. Prisipažinsiu, niekada nesekiau nei vienos prieglaudos istorijų, net draugų, kurie dalindavosi pranešimais apie rastus, nuskriaustus, benamius gyvūnus. Negalėdavau to matyti. Kur kas lengviau rastą gatvėje priglausti, pasiklydusį namo parvesti. Reali pagalba man priimtinesnė.
Pievoje rasta kalytė šeimininkams ne tik malonumas, bet ir išbandymas
© Foto / Vytautas Stirbys

Taigi akys užkliūna už nuotraukos, kurioje 9 kukuliai ir skubus pagalbos prašymas. Ech, galvoju. Informuoju vyrą ir vaikus, kad taip ir anaip beširdis žmogus pasielgė su šunyčiais. Naršau toliau. Kažkodėl grįžtu atgal pasitikslinti, kurgi tie mažiai rasti. Dievulėliau, galvoju, kaip toli tie Biržai. Bandau skaitinėti toliau. Ai, velniop, manau, grįžtu dar sykį ir prašau komentare, kad nors ir ne visai pakeliui, bevažiuodami į Vilnių užvežtų man du mažylius. Pranešu šeimai, kad turėsime globotinius. Kažin ko jų akys pasidaro baisiai didelės. Skubu paaiškinti kas ir kaip, laiko rasiu ir tas mūsų senolis Trolis neprieštaraus. Ir taip visi užsikrečia laukimu.

Kitą rytą sulaukiu prieglaudos vadovės skambučio ir sužinau, kad gausiu porytę. Suderinome tą ypatingą dieną, šypsena iki ausų, vaizduotė jau piešia mazgių portretus, jausmas nenusakomas. Lekiame su vyru pirkti mažų dubenėlių, draugė padovanoja guoliuką, sūnus išsiunčiamas pas draugę šunininkę tvorelės. Dukra nenurimsta, kada gi atveš? Judesys kaip prieš Kalėdas! Kukuliai atvyko vėlai vakare, šiek tiek sunerimę, dar vos bepastovintys ant kojyčių. Broliukas didesnis, drąsesnis, sesė, kaip ir priklauso merginai, tyli, rami, atsargi.

Susipažinome greitai, pamilome dar greičiau. Nors mūsų senolis šuo sužavėtas nebuvo, bet nusprendė, kad lai būna, tik kad nelįstų į akis, ne mama jis jiems ir net ne tėtis.

Taigi, nors kiek save pamenu, visada gyvenau su šunimis, teko ir ne vieną vadą iščiūčiuoti, patirties netrūko, tačiau vis tiek gyvenimas šiek tiek pasikoregavo. Teko nemažai pavargti, kol atsikratėme kailio ir vidaus parazitų, mažiai buvo nuolat paniškai alkani, jiems labai trūko mamos. Vietoj jos „įdarbinome“ didžiulį dukros meškiną. Buvo sudarytas šėlimo po namus grafikas. Kai miegodavo šunyčiai, Trolis vaikštinėdavo. Šiems prabudus – atvirkščiai. Dienomis šunyčiai daug valgė, žaidė, greitai suprato, kam reikalingos palutės. Po truputį mokėmės namų taisyklių ir dresūros pagrindų. O naktimis… Na, naktimis velniaudavo kas porą valandų, reikalaudami maisto ir dėmesio. Tačiau tai buvo menkniekis, palyginus kiek gerų emocijų jie teikdavo. Jie buvo pati geriausia psichoterapija, namuose tvyrojo kažkokia nenusakoma atmosfera.

Dienos bėgo, mes džiaugėmės sveikais ir protingais šuneliais, o jie mokėsi gyventi ir taip greit augo.

Artėjo tas momentas, apie kurį aš vis dažniau pagalvodavau ir kurio visiškai nelaukiau. Prieglaudos paskyros administratorė vis primindavo, kad laikas sugalvoti vardus ir ieškoti šeimininkų. Galvoje sukosi daugybė variantų, daugelis vėliau klausdavo, kodėl taip pavadinome. Bet jų istorija bylojo pati už save. Išmesti ir surasti pievoje, todėl Rastis ir Smilgė. Rastis namus rado gana greitai. Visi kandidatai buvo „iščiupinėti“ iki kaulelio. Netgi buvo norinčių Vokietijoje. Dabar šuniukas gyvena Šiauliuose, turi gerus namus ir mylinčius šeimininkus.

Na, o Smilgė, kaip neretai nutinka su kalytėmis, užsibuvo. Ir kuo ilgiau ji buvo, tuo labiau save pagaudavau, kad scenarijus galimai keisis. Norinčių ją pasiimti vis nebuvo. Su dukra pasvajodavome, kaip norėtųsi ją pasilikti. Smilgei tebuvo pora mėnesių, todėl labai skubėti nebuvo kur. Mano vyras, pats mylintis šunis ir puikiai pažinodamas mane, tąsyk padėjo tašką. Manau, paslapčia ir pats nenorėjo jos niekam atiduoti. Taigi po nelabai trumpo svarstymo nugalėjo pozicija „už“ ir Smilgė tapo mūsų šeštuoju šeimos nariu. Tarp kitko, iškart po šio sprendimo atsirado nemažai susidomėjusių. Bet nuosprendis buvo galutinis.

Smilgė toliau mokėsi, greitai perprato gyvenimo namuose ypatumus ir niekada nekėlė problemų. Ji buvo ypač jautrus šuo, bet labai imli ir protinga. Greitai suprato, kad Trolis (kitas mūsų šuo) yra tabu, suprask, jis senas, luošiukas ir tikrai su tavim nežais. Ji negraužė ir nenaikino namų, nuo pusės metų reikaliukus darė tik lauke, palikta viena namuose ramiai ir kantriai laukdavo sugrįžtančių. Tiesa, teko pavargti, kol prisitaikėme maistelį pasirodžius alergijai ir problemoms su skrandžio rūgštims. Neramino tik jos baimės, kurios paaštrėjo po netikėto kito šuns užpuolimo. Kreipėmės pagalbos į dresūros mokyklą. Vis dar lankome jautrių šunų grupę ir mažais žingsneliais judame į priekį. Tiesa, kartais motyvacijos pritrūksta, bet stengiamės nepasiduoti ir kiekvienas pasiekimas mus veda į priekį.

Smilgė geras ir mielas šuo, bet labai tvirto charakterio. Namuose ji ideali, lauke vis dar nesutariame, kas užims lyderio poziciją. Tai pirmas toks mano šuo. Šuo - iššūkis. Šuo, su kuriuo lauke negali pliurpti su draugais telefonu, šuo, su kuriuo nepasivaikščiosi paskendęs savo mintyse, šuo, su kuriuo net šalčiausią žiemos dieną nepavyks sušalti. Tai ypač aktyvus, žingeidus, smalsus šuo, reikalaujantis daug dėmesio ir tikslių komandų. Turi numatyti mažiausiai tris situacijas ir jų sprendimus į priekį ir neklysti. O tai nėra lengva. Nes niekada nežinai, su kuriuo nepažįstamu šuniu jai norėsis draugauti, kuris žmogus pasirodys baisus ar kuri mašina važiuos per garsiai. Bėda yra ta, kad baimės, deja, pasireiškia ūmia agresija, o ne uodegos pabrukimu.

Todėl mūsų pasivaikščiojimai toli gražu nėra gėlyčių uostymas. Tai darbas. Ir puikiai suprantu, kad tik darbas, žinios, kantrybė, nuoseklumas ir laikas yra mūsų sąjungininkai. Nepaisant šitų problemėlių, niekada nesigailėjau pasilikusi Smilgę. Ir jei tektų kartoti, pasielgčiau lygiai taip pat. Ir kaskart, užplūdus silpnumo valandėlei, dėkoju likimui, kad būtent šios migdolinės akys, šlapia nosis, nuolat judanti uodega ir kukurūzais kvepiančios pėdutės pavogė mano širdį.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Laiškai tėčiui parodė, kokie dalykai vaikams svarbiausi: tai nesikeičia net suaugus

Lapkritį „Delfi“ skaitytojai siuntė laiškus tėčiui – ką norėtų pasakyti, bet nespėjo ar...

Skambučio iš nepažįstamos konsultantės sulaukęs vyras nustebo: kam duodame savo duomenis (26)

Visi žinom, kaip įkyri nenorimi skambučiai. Bet kyla ir kitas klausimas – ar jie leistini?

Dėl mamos sprendimo kenčia dvi šeimos: kiekvieną laisvą minutę – lėkte į kaimą (117)

Kažkur interneto platybėse perskaičiau puikų vidurio amžiaus krizės apibrėžimą: tai laikas,...

Moksleivė išsisakė švietimo ministrui: mums užduoda labai daug namų darbų ir čia dar ne blogiausia (142)

Rašiau laišką Švietimo ministrui Algirdui Monkevičiui. Dabar dalinuosi juo ir su kitais...

Vilniaus „Akropolyje“ dirbanti moteris – apie nebijančius koronaviruso: o kas čia dėjosi savaitgalį (90)

Prekybos ir pramogų centrai – vietos, kuriose galima tikėtis didžiausių žmonių srautų. Per...

Top naujienos

Trys sunkieji kovos su Covid-19 ginklai, kurių nenaudoja Lietuva: ką kitos šalys daro kitaip (101)

Lietuvoje nauji užsikrėtimai koronavirusu kasdien skaičiuojami tūkstančiais. Nepaisant to, ne...

Artėjant šventėms, įmonės ieško šimtų darbuotojų: už kiek ir kur galima įsidarbinti (29)

Nors antrojo karantino metu dalis įmonių sustabdė savo veiklas, o darbuotojus išleido į...

James Paton, Naomi Kresge | D+ nariams

Jungtinė Karalystė patvirtino skiepus ir pradės masinę vakcinaciją: sveiki ir jaunesni nei 50-ies bus paskutiniai

Jungtinė Karalystė (JK) tapo pirmąja Vakarų šalimi, patvirtinusia „Covid-19“ vakciną. Dabar...

Aprašė vaistininko kasdienybę: žinau, kas dirba po keliolika valandų, o negauna net arti tūkstančio (32)

Vaistininkas – tai išskirtinių žinių bei žmogiškųjų savybių reikalaujanti profesija....

Nematoma „Liepsnojančio ledo“ pusė: paslaptys, kurių niekada nematė nė vienas žiūrovas (2)

„Liepsnojančio ledo“ balsas, veidas, siela – šie apibūdinimai tinka renginių vedėjui...

Vos 4 pratimai, o nauda visoms raumenų grupėms: treneris parodė, kaip juos atlikti namuose (1)

Minkšta sofa, televizorius, kompiuteris, nesibaigiantys serialai ir visai prie pat, nuolat ranka...

Birutė Navickaitė prakalbo apie nemalonius padarinius po konflikto su pareigūnu, dukros tolimesnę priežiūrą ir emocinę būklę (44)

Prieš mėnesį Palangos verslininkė Birutė Navickaitė pakliuvo į nemalonų incidentą, po kurio...

Nuo COVID-19 mirė buvęs Prancūzijos prezidentas Giscard'as d'Estaing'as papildyta (24)

Buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Giscard'as d'Estaing'as , iškilus Europos integracijos...

Naujas galvos skausmas aviacijai – be darbo užsisėdėję pilotai ir jų skraidymo klaidos (4)

Rugsėjo 15 d. Indonezijos lėktuvas, gabenęs 307 keleivius ir 11 įgulos narių į šiaurinį Medano...

|Maža didelių žinių kaina