Kiek kartų svajojote, kad Jums, baigusiems mokyklą, jau nereiktų daryti TŲ, t. y. ne savo, o tik savo vaikų, namų darbų?

Nusibodo klausyti, kad vaikų pasiekimai matematikos srityje yra prasti ir jie negerėja? O ką padarėme, kad būtų geriau?

Pasirodo, kančios ir „kalimo“ laikai (tiek vaikams, tiek jų tėvams; aišku, nepamirškime ir mokytojų, jei jie norės įsitraukti į žaidimus mokykloje) bent iš dalies baigėsi ir Lietuvoje nušvito ryškesnė saulė...

Mano dukra Elzė yra normalių gebėjimų šešerių metų mergaitė, kuri jau moka daugybos lentelę. Ir išmoko ją ne tuo populiariu „kalimo“ būdu, o linksmu vaikišku būdu. Personažai, istorijos ir atsakymai „išlenda“ patys. O kai tai pateikiama žaidimo forma, „mokslas“ (jei jį šiuo atveju taip galima pavadinti) tampa tiesiogiai smalsiai įdomus. O jei dar ir motyvacinė sistema puikiai veikia, tai vaikas tiesiog dega noru žaisti ir kartoti...

Atrodo, kad tai iš mistikos pasaulio, bet tai tiesa. Tereikėjo naujų vėjų, galvos ant pečių ir didelio noro, kad tokia mokymo metodika atsirastų Elzės gyvenime... Sistema bandyta su Elze, ištobulinta iki tiek, kad daugybos lentelę vaikas gali išmokti per savaitę ar dvi, skiriant tik po 10 minučių per dieną.

Prašau pasakykite, kiek laiko daugybos lentelei yra skirta mūsų švietimo programoje? Kiek vaikų pereina į aukštesnę klasę, gerai nemokėdami daugybos lentelės?

Ar tikite, kad mūsų švietimo sistemoje reikalingi pokyčiai, kad mokslas bent mažiausiems taptų linksmu žaidimu?