Į sceną pamažu slenkantys šviesos žiburiai, lydimi aukštų klarnetų cyptelėjimų ir iš paskos vangiai sekančių saksofonų bumbėjimo, palengva rado savo vietas ir vaidmenis. Ketverto skambesys ėmė priminti paukščių kalba perduodamą istoriją. Trumpi Yoko Tada ir Tatsuo Kondo klarnetų riksmai priminė liūdną žvilgsnį į prabėgusį gyvenimą, jaunystės išdaigas, atsekantys Kazuto Shimizu ir Kazutoki Umezu saksofonai kūrė romantinį įspūdį. Klarnetų žaismas ir šuoliai užleido vietą žemiems saksofonų virpesiams, palengva numarinusiems kompoziciją.
K. Shimizu ir T. Kondo persėdus prie klavišinių, salę užvaldė kovos jausmas, išvirtęs į fortepijono klasiką primenančių motyvų melodijos grumtynes su žemų dūžių karo ritmu. Staigiai pakitusi nuotaika nunešė lengvo valso melodiją, užbaigtą klaviatūrų žemumose. Į sceną grįžus visam kvartetui, kompozicija ėmė panašėti į rytietišką gyvatės būrimą, banguojanti melodija, fortepijono dūžiai ir saksofonų džiazo improvizacijos aukštomis natomis kūrinį pabaigė melancholiška nata.
Antrojoje koncerto dalyje improvizacijomis dalinosi suomiai „Mikko Innanen & Innkvisitio” ir Liudas Mockūnas. Trumpas organizatorių pristatymas žadėjo kiek kitokį klaidžiojimą po šiaurietišką modernaus džiazo taigą.
Pasirodymą pradėjo lengva klasikiniais motyvais sekanti Mikko Innanen‘o ir L. Mockūno saksofonų kompozicija, užleisdama vietą agresyviam rūstaus žvilgsnio L. Mockūno solo, kurį nelengvai pavijo būgnininkas Joonas Riipa, paskui save vesdamas sintezatoriaus ritmais žaidusį Seppo Kantonen. Gaubti, banguojantys klavišinių boso garsai, kūrė atsvarą saksofonų duetui, ieškančiam tarpusavio harmonijos tarp trumpų solo išsišokimų.
Ramus būgnų ir sintezatoriaus ritmas, vis užgožiamas chaotiškų saksofonų, nešė kitapus sienų laukiančio naktinio miesto atmosferą. Tamsi boso ramybė, sumišusi su aukštų natų L. Mockūno beprotybe, panašėjo į svirduliuojančio naktinėtojo pokalbį su savimi. Klavišinių žaismas ir aritmiškas būgnų pasipriešinimas išstūmė saksofonus, palikdami sceną J. Riipa‘os ir S. Kantonen‘o priežiūrai. Staiga sustojusi muzika vėl užsidegė L. Mockūno vedamu klarneto žaidimu su būgnais ir klavišinių elektronika, radusiu harmoniją budistiniais motyvais nuspalvintame ketverto niūniavime.
Rami pabaiga nepasotino žiūrovų, plojimais grąžinusių ketvertą į sceną. Paskutiniame kūrinyje abu saksofonistai vėl balansavo ant ritmo ir beprotybės ribos, melodiją kuriant neryškiems klavišinių garsams, o viską vainikavo būgnų įvesta harmonija.
Pirmoji koncerto dalis penktadienį į Rusų dramos teatrą atnešė rytietišką gamtos garsais nuspalvintą džiazą, kurį antroje dalyje kapotais ritmais ir laisvomis improvizacijomis laužė miesto žmogų įkūnijanti koncepcija, nuspalvinta lengvomis lietuviškomis natomis.
Tekstą parengė DELFI Piliečio reporteris „Vilnius Jazz“ festivalyje Andrius Balčiūnas. Nuotraukos – DELFI skaitytojo Maksim Mirošnikov.