Žiemą keitė pavasaris, turėjęs ženklinti atgimimą ir permainas, bet atnešusį tik praradimus ir pradėjusį (jau atrodo negrįžtama) šalies su(si)skaldymą , o vasara, turėjusi būti nerūpestinga, naivi ir džiuginanti, kol kas kelia tik baimę ir nerimą, nes nuolat aidintys artilerijos šūviai aidi ne tik Rytinėje Ukrainoje, bet, atrodo, ir čia pat, o krentantys lėktuvai su savimi tempia ne tik žmonių gyvybes, bet ir atveria kortas, purto iliuzinės pasaulio taikos pamatus.

Įvykius sekiau ir kai suvokiau, kad jau praktiškai laisvai suprantu ukrainiečių kalbą, karts nuo karto nejučiom paniūniuoju Ukrainos himną, kai klausimai ir draugų rate ir galvoje („O kaip ten?“, „O kas bus?“, „O kodėl taip?“) lydi mane kasdien, supratau, kad Ukraina yra daug daugiau nei geografinis vienetas, daugiau nei bendra istorija, daugiau nei tik faktai.

Ukraina – tai jausmas, kurį tenka išgyventi ir kurį norisi išsakyti. Nors ką aš galiu pasakyti niekada joje nebuvęs? Nesilankiau Ukrainoje, negėriau horilkos užkąsdamas lašiniais Charkove, nevaikščiojau Juodosios jūros krantinėmis Odesoje, nesigrožėjau senamiesčiu Lvove, negiedojau himno olimpiniame stadione Kijeve, netgi Maidane nešalau... Nebuvau, bet nieko nekalbėti negaliu, nes Ukraina man yra daugiau nei šalis.

Ukraina kaip spalva

Kažkodėl Ukraina man visada asocijuojasi su ryškiomis spalvomis: geltonos saulėgrąžos žydro dangaus fone, saulė švytinti virš mėlynos Juodosios (koks paradoksas) jūros.. Geltona mėlyna, mėlyna geltona. Dvi ryškios, esančios kartu optimizmą keliančios spalvos. Vėliava lyg ir atspindi tą plačių ir atvirų širdžių kaip Ukrainos laukai ir stepės ukrainiečių charakterį, užsispyrimą, geraširdiškumą.

Kita vertus, šios dvi spalvos šių dienų kontekste atspindi ir didelę Ukrainos bėdą – dualizmą, arba kitaip – susiskaldymą, kuris buvo matyti per visą istorinį laikotarpį: Rytai – Vakarai, ukranakalbiai – rusakalbiai, proeuropiečiai – antivakariečiai, oligarchai – darbininkai ir t.t. Būtent ši plona, beveik nematoma linija Ukrainos vėliavoje skirianti dvi spalvas yra puiki dingstis išorės jėgoms skaldyti ir po to (galbūt) valdyti.

Kitą vertus, Ukraina dar tik ieško savo spalvos. Ir dažė ją, kas netingėjo, tai raudonai, tai rudai. Dar atrodo ne taip seniai ji buvo oranžinė, šiandien jau vis labiau ryškėja kraujo spalva. Vis dėlto saulėgrąžos, nors ir trypiamos, sužydi vėl, o apsiniaukęs dangus visada atgauna savo įgimtą žydrynę. Labai norisi tikėti, kad ir su Ukraina bus taip.

Ukraina kaip daina

„Ukraina dar nemirė, jos šlovė ir laisvė...“. Ukrainos himno žodžiai besiliejantys iš apkūnaus kazokiškos išvaizdos vyro, vyro su ašaromis akyse. Toks vaizdas įstrigo man stebint naktinių budėjimų Maidane momentus. Tikiu, kad ašaros tryško ne kartą, tai miniai, susirinkusiai ten, kas valandą (o gal ir dažniau) vieningai traukiant himno žodžius. Girdint giedančią minią, norėjosi atsidurti ten, įsijungti į tą vieningą jūrą, prisidėjus ranką prie širdies būti to dalimi. Deja, neprisijungiau, deja, nebuvau, bet su giedamu himnu, linksmomis ir liūdnomis liaudies, roko, hip hopo dainomis, galvoje pasigirdo praeities aidai, istorijos paralelės.

Dainuojanti revoliucija ten, dainuojanti revoliucija buvo ir čia. Ir tada suvokiau, kad ukrainiečiai negalėtų kitaip, tai muzikos, dainų, šokių šalis. Džiaugsmas – daina, liūdesys – daina, pavojus – daina. Muzika – šios tautos tapatybės dalis. Ir tik vėliau sužinojau, kad ukrainiečių tautos muzikos motyvus savo kūryboje naudojo tokie garsūs kompozitoriai kaip Bramsas, Haidnas, Dvoržakas, Čaikovskis, Musorgskis, Bethovenas, kad tokie garsūs kūriniai kaip „Summertime“ (taip, ta pati), „Christmas Carol“ (taip, ta pati kalėdinė) yra paremti ukrainiečių melodijomis. Tai jau nebestebina, nes Ukraina be muzikos – ne Ukraina, o jos likimas kaip tragiška simfonija su savo allegro, adagio, presto ir su tuo nuolatiniu tenuto – pakibusi nata, belaukiant į ką ji transformuosis: į ramybę ir taiką, ar dar didesnį dramatizmą ir kakofoniją?

Ukraina kaip skonis

Ukrainos virtuvė... Barščiai, solianka, balandėliai, lašiniai, nalivka... Ukraina – tai maistas, kartu sotus, kartu toks paprastas, kartu toks artimas. Ar be to Ukraina būtų Ukraina? Turbūt ne. Ar su juo Ukraina gauna dar daugiau sodrumo, gyvybės, unikalumo? Turbūt taip. Kažkodėl neįsivaizduoju, kad lankyčiausi Ukrainoje ir nepajusčiau tų skonių paletės, kuri galbūt dar likusi nuo tų laikų, kai buvome viena valstybė, kai vadinomės LDK, skonių, kurių pėdsakų galima rasti ir Lietuvoje.

Ukraina – tai skonis: vakar tai kareiviškos košės, perduodamos iš rankų į rankas Maidane skonis, šiandien – kraujo ir švino skonis Rytuose ir nerimas dėl to, koks jis bus rytoj. Norisi tikėti, kad vietoj karčios realybės Ukrainos laukia jei ne saldėjanti, tai bent sotesnė ir ramesnė ateitis.

Ukraina kaip kvapas

Jodu kvepianti Juodoji jūra, gaiva alsuojantys Karpatų kalnai, drėgnu rūku atsiduodanti Dniepro upė, vėjų ir saulės kvapai stepėse, saldžių vaisų ir daržovių, gėlių aromatai soduose. Nebuvau, neuodžiau, bet savo turtais, derlingumu, gamtos įvairove garsėjanti Ukraina negali kvepėti kitaip, man negali. Vėl skambėsiu kvailai su savo palyginimais: degančių padangų kvapas Kijeve, parako kvapas Donecke, baimės prakaito kvapas atslenkantis iš ten, neapykantos kvapas... Palyginimų gali būti daug, bet kadangi šiame tekste be jų negaliu apsieiti, negaliu neparašyti, kad iš Ukrainos kvapas eina ir jis, lyg amoniakas budina ne tik mus, budina pasaulį, kad štai Ukraina, tapo lyg žiežirba, įplieskusi ugnį ir apšvietusi sceną, lyg lakmuso popierėlis, nusidažęs ryškiai raudona spalva, lyg įspėjamoji sirena, suklykusi ir privertusi sunerimti: istorija sukasi ratu ir sukasi ne į gerąją pusę.

Ukraina kaip šeštas jausmas

Ukraina gali būti kaip visi jutimai: rega, klausa, kvapas, skonis, lytėjimas. Net nebūdamas joje gali pajusti tą grožį, neaprėpiamą dydį, kultūros turtingumą, istoriją. Bet šiandien Ukraina jau nebėra tokia, pasaulis jau nebėra toks pats.

Kai suvokiame, kad žodis „karas“ vėl tampa aktualus, kad jis visai šalia, čia pat, valstybėje, su kuria mus vis dar sieja istoriniai saitai, tiesioginiai (per bendrą valstybę) ir netiesioginiai (per partizaninį kelią, nepriklausomybės raidą). Ukraina jau seniau pažadino tą šeštą jausmą, kad valstybė, būdama plotu ir taip didžiausia pasaulyje, kažkodėl nori būti dar didesnė, ir tam ji nesibodi panaudoti pačių bjauriausių priemonių ir kad mes bet kurią akimirką galime atsidurti toje pačioje vietoje, prieš apakintą pasaulį (kuris, ačiū Dievui, vėl Ukrainos dėka po truputį praregi), vienui vieni. Ir istorijos ratas sukasi lyg kreivame veidrodyje atkartodamas 75 metų įvykius.

Žinau, kad vieną dieną aš apsilankysiu Ukrainoje. Žinau, kad ji jau nebebus tokia, kokia buvo. Norisi tikėti, kad ta transformacija bus teigiama ir ji lyg užgrūdintas plienas bus dar tvirtesnė, dar labiau susitelkusi, žėrės ryškesnėmis spalvomis, kvepės sodresniais kvapais, skambės linksmesnėmis dainomis. Norisi tikėti, kad ji pagaliau taps ta karčia piliule didžiajai ir ambicingajai mūsų kaimynei ir jos nežabojamos ambicijos vėl iš didelės meškos pavers ją besipučiančia išsikvėpusia varle. Nes mes esame su Ukraina, o Ukraina – tai patys mes.

Rašinys skirtas konkursui „Ukraina mano akimis: laimėk savaitgalį Lvove!“.