Užspaustas darbų toks žmogus baigia vienus, atsidūsta ir imasi kitų, nė nedirsčiodamas į laikrodį. Sakytume, darboholikas, būtybė, eikvojanti save darbui? Ar tikras šio intelektualaus, kruopštaus žmogystos portretas?
„Buvo mano gyvenime žmogus, kuriam paprašius manęs jam kažką padaryti vis atsakydavau: „Ai, nespėjau, neturėjau laiko, ai, na, gal kada nors...“. Nepasakyčiau, jog neturėjau atsakomybės, bet leidau anuomet sau kažko nedaryti, nes tiesiog to nenorėjau ir nemačiau tam prasmės. Galiausiai jis turbūt neapsikentė ir pasakė man, kad yra tik dvi galimybės: „Arba darai, arba nedarai, o pasiteisinimai: neturėjau laiko, man nepavyko – neegzistuoja“. Paprasti žodžiai, kurie mane be galo paveikė“, - pasakoja pedagogė, mokyklos administracijoje praktikos vadove dirbanti Irina Savina.
Pokalbis su ja apie darbus ir rūpesčius, atradimus ir nesibaigiantį mokymąsi, dėmesį jaunimui ir jų atsaką – atvirai, nuoširdžiai.
- Išties, tik žodžiai. Daugelis mūsų panašius raginimus išgirsta, tačiau nekreipiame dėmesio. Kas tokio nutiko: ypatingas žmogus, ypatingas tonas?
- Ir žmogus ypatingas, ir tonas. Tačiau tai nebuvo panašu į moralą. Man tiesiog buvo suteikta galimybė pasirinkti. Supratau, kad, taip, žinoma, aš negaliu padaryti visko tobulai, bus trūkumų, tačiau, jei vis tiek kažką darysiu, judėsiu link apčiuopiamo rezultato.
- Kas nulėmė Tavo apsisprendimą „daryti“?Ar tai to žmogaus autoritetas taip paveikė?
- Ne. Ne dėl jo. Dėl savęs. Daryti reikia dėl savęs. Man nereikia, kad kas mane įvertintų, paglostytų. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai pakanka nedidelio stimulo, kuris radikaliai pakeičia požiūrį.
- Ar po šio lūžio ėmeisi sau kelti iššūkius?
- Aš nežinau, kas yra iššūkis. Nekeliu sau iššūkių, tiesiog išmokstu to, ko man tuo metu reikia. O mokydamasi naujų dalykų visada džiūgauju. Pavyzdžiui, pradėjusi dirbti Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre turėjau išmokti administruoti internetinę svetainę, kuri tuo metu buvo gana apleista. Sėdau ir dariau. Dabar sugebu viską, kas susiję su dizaino kūrimu, maketavimu ir t. t. Jei paklaustum, kokius kursus lankiau, tai atsakyčiau, kad viską, ką dabar moku, išmokau savarankiškai.
- Kokių dar naujų dalykų gyvenimas privertė išmokti?
- Pavyzdžiui, paskutiniaisiais metais mokykloje bei studijų pradžioje mane iš tikrųjų domino užsienio kalbos. Į prancūzų filologiją stojau ne dėl to, kaip dabar įprasta manyti, kad nežinojau, kur stoti, ar manęs nepriėmė į kitas studijas. Aš jau dvyliktoje klasėje buvau tvirtai apsisprendusi savo gyvenimą sieti su šia užsienio kalba. Tas laikotarpis buvo labai intensyvus, nes kalbas mokiausi po kelias iš karto ir dienomis, ir naktimis. Studijuodama prancūzų kalbą universitete papildomai lankiau švedų kalbą. Žinoma, ne viskas ėjosi taip sklandžiai. Švedų mokiausi sukandusi dantis, kiekvieną semestrą galvodama, kad pabaigsiu šį ir mesiu. Taip kaskart, kol tiesiog pabaigiau. Kaip bebūtų keista, švedų kalbos gyvenime man prireikė labiau nei prancūzų.
Pamenu, trečiame kurse turėjau vyksti į Švediją pagal „Erasmus“ programą, tačiau nutiko taip, kad mane nukreipė į Belgiją. Kadangi iš Belgijoje esančių trijų valstybinių kalbų viena yra prancūzų, buvau rami. Tačiau atvykusi į Antverpeną, įsitikinau, kad tame regione, nors vietiniai prancūzų supranta, tačiau kalba nenoriai. Tuo metu mano anglų kalbos gebėjimai buvo nulinio lygio, todėl teko mokytis ir anglų kalbos. Ačiū Dievui, kad universitete, kuriame mokiausi, buvo ispanų kultūros ir literatūros kursas. Ispanų mokykloje buvo antroji užsienio kalba, todėl nusiraminau dar labiau. Grįžusi iš Antverpeno po pusmečio ispaniškai kalbėjau geriau nei prancūziškai.
- Ar stodama į prancūzų filologiją galvojai apie pedagoginį darbą?
- Ne. Į universitetą atėjau nė negalvodama apie darbą mokykloje. Maniau, jog dirbsiu vertėja. Ir apskritai labai norėjau baigusi išvažiuoti iš Lietuvos.
- Kaip vertėją save išbandei?
- Taip, ir supratau, kad jokiais būdais nenoriu ja būti. Pradėjusi versti tekstus pajutau, kad mane net fiziškai pykina nuo vertimų: pernelyg sausa, žodžių ieškojimas ir galvos sukimas dėl vieno žodžio visą parą mane vargino. Vertimai traukia arba ne.
- Kas labiausiai nudžiugino tapus mokytoja?
- Mokiniai. Jie yra tikri. Tikresni už mus visus: mokytojus, kolegas. Mokiniai, jie natūralūs, neturi interesų ir tavimi nesinaudoja. Jie visai kitokie lyginant su ambivalentiškus gyvenimus gyvenančiais suaugusiaisiais. Mes su mokiniais puikiai sutariame. Galbūt dėl to, kad amžiaus skirtumas nėra didelis, bendravimas labiau primena vyresnės sesės bei jaunėlių brolių ir sesių partnerystę. Aš jaučiu pagarbą, jie manęs netujina. Kumščiu į stalą netrankau, bet esu reikli.
- Ar šis santykis palaikomas su jau baigusiais mokiniais?
- Žinoma, ne su visais bendrauti nustoji jiems išėjus. Laikausi to požiūrio, kad ryšys su mokiniais nesibaigia nuskambėjus skambučiui. Bendrauti su mokiniais dėl savo darbo specifikos man tenka dvidešimt keturias valandas per parą. Ir aš net laukiu, kada gi jie mane pasiųs po velnių. Prireikus skambinu ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, tėtei, broliui, bendrabučio auklėtojai, kaimynams. Būna, kad jaunuolį sunku surasti ir egzaminui artėjant, todėl ir pradedu skambinėti. Už tokius dalykus tikiuosi gauti velnių, nes galbūt kišuosi ne į savo reikalus, juk ką veikia po mokyklos ir kur jie yra, jei žmogus nusprendė nelaikyti egzamino, – tai ne mano reikalas. Bet iš kitos pusės aš sau negaliu leisti būti abejinga.
- Mokiniai įprastai jiems rodomą rūpestį identifikuoja, nepamiršta. Kokių padėkų esi sulaukusi?
- Na, taip, kaip bebūtų keista dažniausiai mokiniai dėkoja. Nepamenu, jog man būtų pasakyta: „Ko kišiesi? Ir kokią teisę turi manęs ieškoti šeštadienio vakarą?“. Gėlės ir saldainiai, taip, tačiau man maloniausia padėka – nuoširdus ačiū. Pavyzdžiui, viena mokinė atėjo atsiimti diplomo ir tiesiog padėkojo, kad įkalbėjau laikyti baigiamuosius egzaminus. Tai, kad mano spyriai užpakalin kažką priverčia apmąstyti savo sprendimus, leidžia man manyti, kad nenustosiu skambinėti ir ieškoti pradingėlių.
- Šia istorija lyg ir užsiminėme apie jautrią profesinėms mokykloms temą: nemotyvuotų, socialinių problemų turinčių mokinių dalis kartais iš tikro priverčia imtis drastiškų priemonių...
- Išmokau nevertinti mokinių pagal jų lygius, vertybes, pomėgius.Taip, yra visko, bet nei aš žinau, kuo jie vadovaujasi, nei kas kitas gali pabuvoti jų kailyje. Manau, kad kiekvienas poelgis yra kažkokių dalykų nulemtas. Ateina pas mane mokytojai ir sako: „Va, jis toks, jis anoks, jis keikiasi, geria, rūko...“ Čia yra tik pasekmė: gėrimas, keikimasis, pamokų nelankymas... Norėčiau, kad kas nors pagaliau imtų rūpintis ir tuo, kokios tokio elgesio priežastys.
- Tu stengiesi ieškoti priežasčių?
- Aš stengiuosi suprasti. Aš manau, kad jų gyvenimo būdas dažnai būna kaip vaistas nuo kažkokio skausmo. O dėl to, kad žmogui kažką skauda, nereikia nuo jo nusisukti. Nemanau, kad ir priekaištai gali kažką pakeisti. Tikiu, kad labiau teisinga linkme kreipia tiesiog natūralus bendravimas. Pykstu ant mokytojų, kurie pasako, kad vienas ar kitas mokinys yra blogas. Nėra blogų mokinių. Jie pernelyg jauni tam, kad būtų blogi. Jie tik pradeda gyventi! Tai iš kur tas blogis?
Taip, jiems sunku, bet ar jų kaltė, kad jie neturi tėvų arba jie jais niekada nesirūpino, neturi kur gyvent, už ką gyvent. Kuris iš mūsų tobulas? Pavyzdžiui, aš iki dešimtos klasės apskritai nesimokiau, septintą ar aštuntą klasę vos baigiau. Į mokslus nekreipiau dėmesio, nes mano vertybės buvo kitokios. Tik nuo dešimtos klasės kažkas manyje įvyko ir pakeičiau požiūrį: nuo vos vos keturių balų palypėjau iki moksliukams įprastų devynetukų, dešimtukų ir vidurinę mokyklą baigiau su pagyrimu. Štai kodėl, man asmeniškai, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kiekvieno žmogaus gyvenimas.
- Kada supratai, jog darbas mokykloje tave „veža“?
- Lūžis įvyko atėjus čia dirbti: paragavau pedagoginio darbo, ugdymo proceso ir tai ėmė mane vežti. Dabar aš dirbu tai, kas man patinka, ir nenoriu to keisti.
- Išsikalbėjus paaiškėjo, jog moki anglų, prancūzų, švedų, ispanų kalbas. Dar pridėkime Tavo gimtąją rusų kalbą. Su tokiomis kompetencijos turbūt rastum kur kas pelningesnį darbą.
- Aš juk filologė, o tai diagnozė, todėl atlyginimas man – ne prioritetas ir, manau, juo netaps.
- O kokie tavo prioritetai?
- Man čia gerai. Aš neskaičiuoju darbo valandų, galiu aukoti savo laisvalaikį, savaitgalį ir man negaila, nepikta. Būna – pavargstu, bet pailsėjus viskas vėl stoja į savo vietas.
- Kuo užsiimi laisvalaikiu, kai negalvoji apie darbą?
- Negalvoti apie darbą... Darbas man nuolat sukasi galvoje, kartais net bemiegant. Gerai, kad man su vyru labai pasisekė! Jis toks pats kaip aš – pasineria į darbus visa galva ir net pamiršta papriekaištauti, kad žmonos trūksta. Pamenu, vieną savaitgalį jis kažką labai įtemptai darė, o aš praeidama pro šalį jam pasakiau, kad susiruošiau aplankyti tėvus. Tasai tik numykė: „Aha, gerai gerai.“ Na, išvažiavau, o kažkur trečią valandą dienos, matyt, valgyt užsimanė, jis man skambina ir klausia: „Kur Tu?“.
Mes abu labu tokiu meška su lokiu. O laisvalaikis, kai mudviejų laisvas laikas sutampa, - žinoma, su šeima, su vyru. Veikloj, namie, kartu, šiltai. Aš iki jo taip nesidomėjau filmais, o jis mums susitikus pradėjo keliauti, nors anksčiau jam kelionės nė neegzistavo. Skirtumas tas, kad svetimoje šalyje aš mėgaujuosi šimtaprocentiniu nežinomumu, mėgstu klaidžioti be žemėlapio, atrasti intymų santykį su šalimi, o mano vyras nervinasi, jaučia stresą, kai kartu su manimi pasiklysta ir bijo vėlų vakarą nebeatrasti mūsų viešbučio.
- Ir aš nesiryžčiau, ir man būtų baugu. Iš kur tokia Tavo narsa?
- Po Antverpeno aš nieko nebijau. Tai buvo vos ne pirma kelionė į užsienį, juolab, kad turėjau gyventi ten pusę metų. Išvažiavau autobusu, nes bijojau skirti lėktuvu. Važiavau dvi paras, ir dvi paras verkiau. Atvažiavusi išlipau iš autobuso ir rankose turėjau tik lagaminą ir lapelį su bendrabučio, kuriame turėjau gyventi, adresu. Visa laiminga ėmiausi klausti praeivių, kaip man nukakti iki tos vietos, tačiau, kaip ir minėjau, netrukus supratau, kad aš nesusišnekėsiu prancūzų kalba, o kitos nemoku, o iki bendrabučio kaip nuvykti aš nežinau, ir matyt, nesužinosiu.
Atsisėdau ant lagamino ir ilgai ilgai verkiau. Paskui kažkaip atsibaladojau į tą savo bendrabutį. Ten penktadienį ir šeštadienį neiškišau kojos iš namų, praverkiau užsidariusi. Bendrabučio šeimininkas mėgino pas mane įeiti, aš jo neįleidau - verkiau. Sekmadienį užsimaniau valgyt ir pradėjau ieškot parduotuvės. Išėjau, vos ne vos susiradau kažkokią parduotuvėlę, o, pasirodo, sekmadieniais Belgijoje niekas nedirba. Grįžau namo ir verkiau. Pasidariau kalendorių ir kaip Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje braukiau brūkšnelį už kiekvieną Belgijoje išgyventą dieną. Taigi nežinomybė manęs visiškai nebegąsdina.
- Minėjai, kad studijuodama planavai išvykti iš Lietuvos. Kodėl vis dėlto likai?
- Planavau, kol supratau, kad ne tai, kur tu esi, nulemia tavo laimę ar nelaimę. Svarbiausia, ką veiki. Mano gyvenimas čia susidėliojo taip, jog turiu ką veikti ir su kuo kurti ateitį.
- Kokie Tavo ateities planai?
- Labai norėčiau metams, dviem ar visam gyvenimui nuvykti į JAV. Norėčiau įsitraukti į amerikiečių ugdymo sistemą. Mane žavi apibrėžtumas, griežtai reglamentuotos, aiškios žaidimo taisyklės. Ten mokinys ir mokytojas žino, kas bus, jei jis nevykdys įsipareigojimų. O kol kas čia ir dabar esu viskuo patenkinta. Viskas yra, ko norėčiau.
- Regis, tikrai esi ir jautiesi laiminga. Ko, manai, trūksta tiems, kurie, turėdami puikias šeimas, gerus darbus ir dar geresnį atlyginimą, vis dėlto nesijaučia patenkinti savo gyvenimu?
- Trūksta smegenų. Viskas priklauso nuo požiūrio.