Kai narkomanas dėl dozės nužudo žmogų – blogai. Kai girtuoklis nutrenkia pėsčiąjį – blogai. Kai beprotis grasina susprogdinti Prezidentūrą – blogai. Bet yra vienas dalykas, kurį laikau užvis blogiausiu.
Neseniai paskelbta naujiena iš Kauno – nušautas žmogus. Paminėta mafija, gaujos, nusikalstamos grupuotės. O kas blogiausia, pavartotas ir žodis „jaunimas“...
Vaikai, jaunuoliai – mūsų ateitis. Turėtume kaip nieką kitą gerbti, mylėti, tausoti juos... O kas vyksta?
Būtent, kas vyksta? Kas pastūmėja juos net ne į, truputį šventvagiškai sakant, vieną žmogždudystę, o ištisą susivienijimą į nusikalstamą grupuotę? Į nuolatinį įvairiausių, pradedant vagystėmis ir reketu, baigiant kankinimais ir žmogžudystėmis, nusikaltimų liūną?
Aš kaltinu sovietinius auklėjimo metodus. Visi žino, kad būtent Rusijoje didžiausi autoritetai yra brutali jėga, žiaurumas, primytivumas, šnapsas, palaidas gyvenimas. Visa šalis pagal „poniatijas“.
Labai gaila, bet sovietų okupacija nepraėjo be pėdsakų Lietuvos istorijoje. Kalbu būtent apie „vertybių“ perėmimą!
Ar tie vaikai, ar tie jaunieji mafijozai, augo šviesių žmonių, politikų, menininkų, sportininkų šeimose? Ar jie buvo auginami su meile, pagarba?
Ne! Tokie žmonės užauga labai atitinkame mikroklimate. Ir nebūtinai tas mikroklimatas yra prasigėrusių kaimiečių irštva. Yra šis tas blogiau...
Kai tėvas ir/ar motina yra visiškas degradavęs ar alkoholikas, vaikas supranta: ši kriuksinti, ant grindų besivoliojanti kiaulė yra nenusipelniusi žmogaus vardo, ji man niekas, joks autoritetas! Bet va kai tėtukas ar mamytė riaumoja, mosuoja diržu, tada jau kitas reikalas...
Vaikas gauna pamoką: jei noriu, kad man paklustų, reikia gąsdinti, mušti, daužyti, žudyti! Jie nežino nieko kito, kaip tik smurtą, pykčio liejimą ant silpnesnių, troškimą, kad jų bijotų... Taip ir atsiranda visokios gaujos. Jaunimas nori, kad juos gerbtų (visiškai normalu), bet kadangi visą vaikystę buvo pradaužyti sovietinių tėvelių, jie nesuvokia, kas ta pagarba yra, jie galvoja, jog bus gana, kad jų bijo, kaip jie patys bijojo...
Tai yra siaubinga. Visgi kiek metų jau praėjo, o mes vis dar laikomės įsikibę tų pačių nežmogiškų tradicijų...
Laimė, bent mažais žingsneliais vyksta pažanga. Va, tie jauni nusikaltėliai iš Kauno turėjo skaudžią vaikystę, jiems niekas nepadėjo. Tačiau štai aš galiu šiek tiek pasigirti šia tema.
Virš manęs gyveno tokia šeimynėlė, kad kiekvieno vakaro laukdavau kaip pragaro. Visą dieną namie nesirodžiusi, velniai žino ką veikusi mamytė vakare grįždavo namo. Ir prasidėdavo! Vaikas džiaugiasi, pradeda lakstyti, o mama šaukia: „Nebėgiot!!! Nebėgiot!!!“. Ką, negali mažas vaikas (maždaug šešerių, sakyčiau) pabėgioti savo namuose? Pasidžiaugti? O tai mamulytė, savo vaikui laimingam būti neleidžia!
Savaitgaliais vėl: nuo aštuntos vakaro prasideda riksmai pro langą: „Namo, namo“. Na nenori vaikas dar namo, su draugais nori pabūt, ką, negalima, nusikaltimas? Taip, anai mamai nusikaltimas... Kam tada išvis tas vaikas? Galiausiai trūko kantrybė. Dešimtą vakaro, kada jau derėtų nusiraminti, moteriškė išlėkė į kiemą su diržu (!!!) ir ėmė vos ne vaikytis vaiką. Kaip jam jaustis paaugusiam, prisiminus tokį inicidentą? Džiaugtis negalima, draugų turėt negalima... Tai ką galima? Po mamelės sijonu sėdėt iki grabo lentos? Bjauru...
Tačiau greitai viskas pasikeitė visu šimtu procentų. Į duris pasibeldė visų siaubas – Vaikų teisės. Nors namas senesnės statybos, ne šiuolaikinis „kartoninis“, puikiai girdėjau, kaip nuoširdžiai vaikas verkia, pasakodamas, ką jam išdarinėja motina.
Po to karto – nė cypt. Ačiū Dievui, tai motinai pakako proto susiimti po pokalbio su socialinėm darbuotojom – daugiau jokių akibrokštų, riksmų, diržų nebeteko matyt. Tik truputį gaila, kad tam prireikė grasinimų atimt vaiką (aš manau, kad buvo pagrasinta tuo, tiksliai nežinau). O vaikas auga smagus: kai langas atidarytas, girdžiu jį kalbant su draugais, jo juokas skamba garsiausiai, kai kieme iškrėčiamas koks „zbitkas“, visada gali nujausti, kad ten jo darbas – veržlus, išdykęs berniukas, kaip ir turi būti.
Tiek tad norėjau. Užbaigsiu išreikšdama tikėjimąsi: kad bent po dar dvidešimt keturių metų situacija pagerėtų...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!