Jau rašiau, kad tokio įdomaus Europos čempionato savo akimis dar neteko stebėti. Kalbu apie dalyvavusias labai panašaus lygio komandas (kas, pavyzdžiui, dabar išskirtų favoritus iš mūsų buvusios pirmojo etapo grupės?) bei apie naujų valstybių pavadinimus krepšinio pasaulyje.
Bendras čempionato lygis nebuvo pats aukščiausias, yra tekę stebėti ir aukštesnio lygio krepšinį ankstesniuose. Bet šiuo atveju tai - ne minusas. Greičiau pliusas – kas gali būti įdomiau, už varžybas, „einančias“ taškas į tašką? O jei dar pratęsimas? O jei du?! Tai turi labai logišką ir paprastą paaiškinimą – ženklioje dalyje rinktinių vyksta kartų kaita, atvažiavo žaidėjai, kurie anksčiau nebuvo žaidę rinktinėse. Tokiu metu išlaikyti lygį yra labai sunku, jaunimui ne vienerių metų rinktinėje reikia, kad „apsitrinti“, sustiprėti morališkai.
Kitais metais – fantastiškas krepšinis
Turiu įtarimą, kad jau sekančiais metais Ispanijoje, Pasaulio čempionate pamatysime labai aukšto lygio krepšinį bei įsižaidusį jaunimą ne vienoje rinktinėje. Ne išimtis ir mūsų rinktinė. Nors joje nėra 9 žaidėjų, kurie nebuvo žaidę už rinktinę iki šiol, kaip kad, pvz., Italijos rinktinėje, tačiau jau dabar matome, kad sekančių kelių metų rezultatai priklausys nuo mūsų komandos „jaunimo“ pasiruošimo bei formos.
Kalbant apie naujas valstybes norėčiau išskirti jų bent trejetą. Labai maloniai nustebino suomiai, ukrainiečiai bei gruzinai. Tikrai gražus krepšinis bei begalinis noras nugalėti. Ir jokių skrupulų, jokių lyderių baimės – jie gi neturi ko prarasti! Neabejoju, kad bent viena iš šių komandų sekančiame čempionate nušluostys nosis ne vienam favoritui.
Čempionate trūko sirgalių
Keletas žodžių apie čempionatą, jo organizavimą apskritai. Daug kalbėta apie ydingą pačią sistemą – ją tikrai reikėtų tobulinti. 19 dienų trukmės čempionatas – totali nesąmonė. Tiek sportininkams, tiek sirgaliams. Ne, mažinti komandų skaičių tikrai nereikėtų, manau, tai pasiteisino su kaupu. Būtų galima padidinti komandų skaičių pradinėse grupėse ir po jų iškart žaisti ketvirtfinalius, visiškai eliminuojant dabartinį antrąjį etapą. Panašiai, kaip futbole.
Antras dalykas, kuris labai užkliūna – nevienodas poilsio dienų skaičius komandoms prieš ketvirtfinalius bei pusfinalius. Tai pakeisti taip pat nėra labai sudėtinga – tereikėtų „play off‘us“ žaisti dvejose arenose arba ketvirtfinalių dieną sužaisti visas ketverias rungtynes (dabar gi maksimalus rungtynių skaičius vienoje arenoje per dieną – 3).
Čempionatas Slovėnijoje, iš pradžių maloniai nustebinęs sirgalių gausa (na, čia gal nelabai objektyvu – grupėje, kur žaidė Lietuva bei dauguma netoli esančių Balkanų šalių komandos arena būdavo kone pilna, nors kitose grupės gerokai kentėjo nuo mažo rungtynių lankomumo)
Čia dar būtų nieko, kai prisiminsime, kad Lietuvoje vykusio čempionato metu kai kurių grupių komandų kovas taip pat stebėjo tik po 300-400 žiūrovų. Bet kalbu apie antrojo bei finalinio etapų kovas Liublianoje. Jei neklystu, arenoje - virš 12 tūkst. vietų, ir nebuvo nė vienų rungtynių, kad arena atrodytų sausakimša. Anaiptol. Pavyzdžiui, mūsiškių rungtynėse su Ukraina ar Italija žiūrovų nebuvo nė pusės arenos... Palauksime oficialių Slovėnijos Krepšinio Federacijos pranešimų apie finansinę šio turnyro naudą, turiu įtarimą, kad jos tiesiog nebus.
Ir trečia – ypatingai gera, kai čempionatas vyksta šalyje, kur krepšinis „keturiasdešimtpaskutinėje“ vietoje. Nors Slovėnija – ne Lietuva, tačiau turi krepšinio mėgėjų, sirgaliai gerai išmano šį sportą, o su tokiais ir bendrauti, ir sirgti prieš tokius „konkurentus“ – kur kas įdomiau!
Kaip sirgaliai vertina šį čempionatą Lietuvos atžvilgiu? Ogi, dabar jau galiu pasakyti – fantastiškai! Taip, ir tai aš sakau po liūdnų nuotaikų savo dienoraščio įraše po finalo. Pralaimėti visada nesmagu, o ypač - finale. Taip, daugumai mūsų, sirgalių, bronza yra labiau trokštama, nei sidabras. Kodėl? Bronzą galima „gauti“ tik laimėjus, o sidabrą, deja, tik pralaimėjus...
Fantastika, kad mūsų komanda, po nepasiteisinusių vilčių prieš du metus Lietuvoje, po silpnoko pasirodymo Londono Olimpiadoje grįžo su sidabro medaliais! Taip, visi širdy tikėjome, kad grįšime su medaliais. Taip, po grupės varžybų tokia mintis galėjo atrodyti kone šventvagiška, bet mes tikėjome. Patikėjo ir komandos vyrai, ir štai – jie jau su medaliais ant kaklų.
Kokios ateities perspektyvos?
Ir apie ateities perspektyvas. Kitais metais – pasaulio čempionatas Ispanijoje. Jūra, geras oras, krepšinis – ko dar reikia..? Manau, kad sirgalių desantas kitais metais bus daug gausesnis – visada, kai turnyras vyksta kur nors prie jūros, kur šilta, mūsų važiuoja kiek daugiau. Važiuos ir komanda. Tikimės, kad važiuos ir Jonas Kazlauskas, juk svarbiausia krepšinyje – tęstinumas, niekas neateina per vieną sezoną, reikia 4-5 metų strategijos bei juodo darbo, kad pasiekti tokį lygį, kaip kad prieš porą metų buvo pasiekę ispanai. Arba lietuviai 2003-iais.
Naudodamasis proga, noriu padėkoti. Padėkoti pirmiausia bendražygiams, sirgaliams, su kuriais teko ir į žvalgybą eiti, ir ugnį bei vandenį pereiti. Sėkla, Edga, Gytuli, Generole, Paulazai, Petriuk, Apuoke, Kycka, Dilba, Petrai, Robertuk, Virga, Deimante, Audrone, Sesute, Asta ir dar daug dau daug kitų – ačiū Jums, kad buvote kartu ir leidote būti kartu su Jumis!
Ačiū treneriui, Jonui Kazlauskui. Mūsų pagarba Jums, ačiū, kad treniruojate Lietuvos rinktinę. Atkreipkite dėmesį, rašau esamuoju laiku, tikiuosi, kad niekas nepasikeis ir po LKF posėdžio spalio 2 dieną.
Ačiū komandai. Komandos vyrams. Jums ačiū, kaip visada – ypatingas. Jis – nuo visos Lietuvos. Nuo tos Lietuvos, kuri moka ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Kuri užkelia jus ant dangaus vartų, kai sekasi, ir kuri nesumala su žemėmis ar nenušauna, kai pralaimite. Ir kuri nerašo kvailų straipsnių ne vietoje!
Ir mano asmeninis, mažas bei nuoširdus ačiū vyrams, kurių akys degė, kurie kovojo iš paskutinių jėgų, iki paskutinio kraujo lašo. Nežinau, kaip tai matosi stebint rungtynes per TV, tačiau būnant arenoje, už dešimties metrų nuo Jūsų tai ne tik matosi, tai ir jaučiasi... Ir tai užveda. Užveda mus, sirgalius, kad už keleto akimirkų mes galėtume užvesti Jus! Važiuosime, sirgsime, nes tai – gyvenimo būdas, nes tai – šeštasis žaidėjas aikštelėje. Ir ne bet koks – nė viena kita rinktinė tokio neturi!
Dar per rungtynes su Italija kilo nenumaldomas noras įteikti atminimui savo būgno lazdą Renaldui Seibučiui. Nedingo jis ir dabar. Už ryžtą, bei bekompromisę kovą iki galo. Už žaidimą iki paskutinių sekundžių. Už patriotiškumą. Ir už tai, kad mes žinome, kad esame reikalingi!
Na, o dabar – jukš visi į darbus, mokslus, šeimas – krepšinio šventė baigėsi, laikas kelti Lietuvos BVP ir tuo garsinti Lietuvą. O komandos vyrai bei spalvotoji sirgalių armija toliau garsins mūsų Lietuvėlę jau už 11 mėnesių Ispanijoje! Neabejoju tuo.