aA
Taikos mokytojomis pramintos dvi lietuvės šią vasarą praleido prie Sirijos sienos, siekdamos pabendrauti su karo pabėgėlių vaikais. Socialinę pedagogiką Danijoje studijuojančios Svetlana Kosenko ir Nadežda Jevdokimova nusprendė keliauti kuo arčiau Sirijos, siekdamos pačios pamatyti, kas ten iš tikrųjų vyksta. Apie kelionę, joje išgyventas emocijas ir patirtis kalbamės su viena iš Taikos mokytojų – Svetlana.
© S. Kosenko nuotr.

– Vasarą jūs su drauge keliavote į Turkijos ir Sirijos pasienį ir ten leidote laiką su pabėgėlių vaikais. Kodėl nusprendėte savo vasarą praleisti būtent taip? Dėl kokių priežasčių ten keliavote?

– Kadangi studijuoju socialinę pedagogiką, tai tiesiog neįmanoma likti abejingai, kai kalbama apie karą ir vaikus. Mūsų kelionės priežastis buvo labai paprasta – pasiklydom informacijos sraute, norėjom sužinoti, kas iš tikrųjų ten vyksta. Abi (aš ir Nadežda) supratom, kad negana „versti“ problemų sprendimo ant valstybinių ar nevalstybinių organizacijų – reikia veikti pačioms. Taigi „bakstelėjome“ į žemėlapį ir išvykome padėti. Svarstėm apie tokią pagalbą – nešioti vandenį, mokyti vaikus anglų kalbos, prižiūrėti palapines, gaminti maistą ir t.t., bet galiausiai supratome, kad svarbiausia yra parama ir paprasti žodžiai. Nusiteikėme, kad vykstame ten kaip mokytojos: Nadežda tapo kloune, o aš – fotografe. Linksminom vaikus ir fiksavom jų šypsenas, kad vėliau jos išmokytų visus, kas netiki, kad karas liečia vaikus.

– Kiek truko jūsų kelionė? Ką per tą laiką spėjote nuveikti?

– Kelionė truko du mėnesius. Truputį daugiau nei mėnesį keliavom aplink Sirijos pasienį Turkijoje. Sutikome daugybę aktyvių žmonių, kurie palaikė ir kūrė šį projektą kartu su mumis. Jau nuo ankstesnių mūsų kelionių buvo sukurtas feisbuko puslapis pavadinimu „Teachers don’t leave those kids alone“, lietuviškai skambėtų taip: „Mokytojai, nepalikime tų vaikų vienų“. Keliaudamos nuo vieno vaikų centro iki kito, nuolat dalinomės nuotraukomis ir mintimis.

Teko aplankyti vieną iš nevalstybinių pabėgėlių stovyklų (įkurta žmonių gyvenančių 20 km nuo Kobani miestelio). Ten palūžome: vaikai nesišypsojo ir tiesiog negalėjo „pasidalinti“ mūsų su Nadežda. Įpusėjus kelionei pasukome link Irano. Likusios kelionės metu pasakojome apie žmones, kuriuos sutikome, apie tai, ką matėme, daug kalbėjome, diskutavome, dalinomės patirtimi, mokėmės.

Visada domėjomės žiniomis, kurios pasiekia Europą ir lyginom informaciją su tuo, ką matėme. Prisipažinsiu, buvo skaudu skaityti komentarus, matyti vaizdus, nesutampančius su realybe. Žmonės yra pasimetę ir nebežino, kuo tikėti.

– Kur gyvenote ir kokiu būdu keliavote?

– Gyvenome su vietiniais, teko keliauti autostopu.

– Kaip jus priėmė vietiniai?

– Rytai garsėja savo vaišingumu. Žmonės yra neapsakomai geri ir nuoširdūs. Dalinosi tuo, ką turi, ir visą laiką bandė paremti tiek psichologiškai, tiek finansiškai.

– Kaip sekėsi patekti į pabėgėlių stovyklą?

– Patekti į pabėgėlių stovyklą nėra lengva, jei eini ten vienas (be jokios organizacijos užnugary). Bet tūkstančiai pabėgėlių bando kurti gyvenimą miestuose, išeidami iš stovyklų.

Pas pabėgėlius vykusios merginos papasakojo, ką patyrė Turkijos ir Sirijos pasienyje
© S. Kosenko nuotr.

– Minėjote, kad sekate žiniasklaidą ir jos skelbiamos naujienos nesutampa su tikrove. Kodėl taip manote?

– Galbūt ne tiek nesutampa, kiek pateikiama tik viena pusė. Kalbama ne apie tai, kas svarbiausia. Žinoma, tai yra tik mano nuomonė. Vaikai pasimetę, akys pilnos siaubo, jiems teko staigiai suaugti. Tai jautėsi ir matėsi. Sutikome 12 metų vaiką, puikiai kalbantį angliškai ir galėjusį išdėstyti visas konflikto puses, ir, kas svarbiausia, suprantantį, kad ginklais taikos nepasieksi. Pasižiūrėjus žinias susidarydavo įspūdis, kad žmonės braute braunas į Europą gauti darbo ir pinigų. Bet, kaip ir sakiau, tai tik viena medalio pusė. Kitoje pusėje vaikai, kurie priversti jaustis nesmagiai, nes išsigelbėjo. Manau, kad reikia kalbėti apie tai, KAIP galime padėti, o ne diskutuoti, AR norime, ar ne.

– Kelionėje jūs nemažai fotografavote. Ką norėjote įamžinti savo nuotraukose?

– Tiesą sakant, į kelionę susiruošiau su mintimi, kad grįšiu su karo nuotraukomis. Buvau įkvėpta filmo „War Phographer“. Norėjau užfiksuoti katastrofą, galvoje turėjau nuolaužų ir tuščių namų vaizdų. Tačiau, kai atvykome į vietą, persigalvojau. Diskutuodamos ir analizuodamos, kas vyksta aplink, supratom, kad žiaurumo žmonės jau yra matę. Mano nuomone, žmonės yra pavargę nuo žiaurių vaizdų ir jie skatina tik pyktį, baimę ir neapykantą. To tikrai nenorėjau išprovokuoti.

Manau, fotografija gali pakrauti žmogų pozityvia energija. Grįžau iš kelionės su Taikos galerija. Mano nuotraukos labai kontrastuoja su tomis, kurias matome žiniasklaidoje. Fiksavau šypsenas, nes mano sutikti vaikai yra mažieji kovotojai. Norisi įkvėpti žmones, kad jiems galime padėti ir tai svarbu daryti. Tikiu, kad pavyko atrinkti nuotraukas, kurios kalba ir moko.

– Papasakokite apie savo draugę. Minėjote, kad ji buvo klounė. Kaip jai sekėsi pralinksminti karo siaubą patyrusius vaikus?

– O! Ji yra nuostabi klounė! Klounas – tai neįtikėtinas personažas, tai suaugęs vaikas. Šios kelionės tikslas buvo toks – išmokyti vaikus būti vaikais, tiksliau, priminti jiems, kad jie yra vaikai ir kad jie gali sau leisti šypsotis. Manau, mes buvom tobulas duetas. Vos ji įžengdavo, vaikams kildavo labai tikros ir nuoširdžios emocijos. Mano draugė dovanojo šypsenas, aš dokumentavau šypsenų istorijas.

Kokią programą rengėte vaikams?

– Programa buvo labai paprasta: turėjom valandą, kartais dvi ar tris, kai galėjom žaisti su būriu vaikų. Nadežda linksmindavo vaikus, o aš buvau įsimaišius į vaikų būrį ir bandžiau „pagauti“ kadrus. Norėjau parodyti, kaip vaikai mato vaikus tą dieną, kai susitikom.

Pas pabėgėlius vykusios merginos papasakojo, ką patyrė Turkijos ir Sirijos pasienyje
© S. Kosenko nuotr.

– Ko vaikai jus išmokė?

– Vaikai išmokė mane nepasiduoti, vertinti tai, ką turi, džiaugtis vienas kito kompanija. Labai svarbu palaikyti vienas kitą. Vaikai „sugeria“ visa, kas geriausia ir blogiausia iš mūsų, suaugusiųjų. Supratome, kad mes esame dalis tos negatyvios patirties. Jie tapo mano mokytojais dar ir todėl, kad išmokė tikėti savimi. Jie įkvėpė mane. Tikiuosi, kad žmonės, pamatę mano nuotraukas pajus tą patį. Jei jie gali šypsotis galiu ir aš! Jei jie tiki ateitimi, turiu tikėti ir aš!

– Ko ši kelionė išmokė jus kaip būsimas socialines pedagoges? Kaip panaudosite šią patirtį?

– Kai mokaisi būti mokytoja ne iš knygų, bet iš žmonių, kiekvienas susitikimas ir pokalbis yra milžiniška patirtis. Socialinis pedagogas turi būti „pakrautas“ pavyzdžių, kurie įkvėptų, motyvuotų, paaiškintų, įrodytų. Kelionėje sutiktų žmonių istorijos, situacijos, aplinka, kurioje gyvenome, ir yra mūsų „mokymo priemonės“, kurios ateityje padės įkvėpti mūsų globotinius. Norisi mokyti žmones suprasti vienas kitą, gerbti, juoktis ir kurti kartu, bandyti kažką pakeisti kartu.

– Ačiū už pokalbį!

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvos muitinė įspėja: sukčiai sugalvojo naują būdą, kaip išvilioti pinigus (25)

Lietuvos muitinė įspėja dėl dar vienos sugalvotos sukčių veikimo schemos. Į instituciją...

Danguje užfiksavo ženklą, kuris pranašauja orų kaitą Lietuvoje (7)

DELFI skaitytoja Giedrė Streikauskaitė vasario 21 d. rytą Kaišiadorių raj., Bačkonių kaime,...

Pirkėją „Iki“ darbuotojai nuteikė nemaloniai: kodėl negalėjau susimokėti už nurodytą kainą? (47)

Kone kasdien apsiperku prie namų esančioje Kauno „Saulėtekio“ IKI, ir tikrai ne kartą yra...

Vairuotoją kelyje nustebino „meninė instaliacija“: ar tai „dovana“ kelių gaideliams? (2)

Nuo vasario vidurio Lietuvoje nebeveikia greičio matuokliai, esantys užmiesčio keliuose. Ne vieną...

Kilnią idėją skleidžiantis renginys – jau šį šeštadienį

Antrus metus rengiamas „Spintadienis“ šiais metais pritrauks dar daugiau lankytojų....

Top naujienos

Kita Algirdo Brazausko gyvenimo pusė: dienoraščiuose jis visai kitoks, nei lietuviai buvo įpratę matyti (330)

Nors pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską lietuviai...

Eurolygos atkrintamųjų traukinyje liko tik trys laisvi vagonai: ar „Žalgiris“ įšoks į vieną iš jų? (50)

„Tiktai teigiamą rezultatą“, – paklaustas, ką žvelgiant į priekį Kauno „Žalgiris“...

Knygų mugėje – jausminga Ramanausko-Vanago dukros kalba: jo auka nebuvo beprasmė (57)

Šeštadienį Knygų mugėje buvo pristatyta istoriko ir politiko Arvydo Anušausko knyga „Aš esu...

Orijus Gasanovas siūlo aplankyti geriausią Europoje miestą: lietuviams ten patiks, jeigu žinos, ką nuveikti (114)

Barselona yra pats geriausias miestas Europoje. Bet ne visiems taip atrodo, nes žmonės ne visada...

Putinas apleido labiausiai palaikiusią rinkėjų dalį, pasekmės gali būti neprognozuojamos (398)

Rusijos prezidentas buvo iš paprastų žmonių kilęs vyrukas. Tačiau paprasti žmonės ėmė...

7 simptomai, pranešantys apie sutrikusią skydliaukės veiklą

Organizmą laisvai galima palyginti su darniai funkcionuojančių mechanizmų visuma. Kuriam nors...

Prezidentiniuose reitinguose ryškėja du lyderiai (2574)

Tarp kandidatų į prezidentus daugiausiai palaikymo sulaukia ekonomistas Gitanas Nausėda , už jo...

Žvilgsnis į turtingiausių žmonių istorijoje santuokas: vienų – tarsi pasakos, kitų – kupinos skausmo (2)

Turtingi žmonės, kaip ir visi kiti, įsimyli ar nustoja mylėti, o jų santykiai – ne mažiau...

Įspūdingas bananų pyragas: koks vaizdas, toks ir skonis (1)

Pyragas transformeris. Gali būti vien tik pyragas, gali būti su kremu, gali būti ir su visomis...

Paneigė sovietinės nostalgijos mitus: tais laikais mūsų pramonė klestėjo, po to ją sunaikinom ir nieko nebesukūrėm (2790)

Vienas iš gajausių mitų yra mitas apie Lietuvos pramonės likimą. Jeigu keliais žodžiais, ją...