Taikos mokytojomis pramintos dvi lietuvės šią vasarą praleido prie Sirijos sienos, siekdamos pabendrauti su karo pabėgėlių vaikais. Socialinę pedagogiką Danijoje studijuojančios Svetlana Kosenko ir Nadežda Jevdokimova nusprendė keliauti kuo arčiau Sirijos, siekdamos pačios pamatyti, kas ten iš tikrųjų vyksta. Apie kelionę, joje išgyventas emocijas ir patirtis kalbamės su viena iš Taikos mokytojų – Svetlana.
© S. Kosenko nuotr.

– Vasarą jūs su drauge keliavote į Turkijos ir Sirijos pasienį ir ten leidote laiką su pabėgėlių vaikais. Kodėl nusprendėte savo vasarą praleisti būtent taip? Dėl kokių priežasčių ten keliavote?

– Kadangi studijuoju socialinę pedagogiką, tai tiesiog neįmanoma likti abejingai, kai kalbama apie karą ir vaikus. Mūsų kelionės priežastis buvo labai paprasta – pasiklydom informacijos sraute, norėjom sužinoti, kas iš tikrųjų ten vyksta. Abi (aš ir Nadežda) supratom, kad negana „versti“ problemų sprendimo ant valstybinių ar nevalstybinių organizacijų – reikia veikti pačioms. Taigi „bakstelėjome“ į žemėlapį ir išvykome padėti. Svarstėm apie tokią pagalbą – nešioti vandenį, mokyti vaikus anglų kalbos, prižiūrėti palapines, gaminti maistą ir t.t., bet galiausiai supratome, kad svarbiausia yra parama ir paprasti žodžiai. Nusiteikėme, kad vykstame ten kaip mokytojos: Nadežda tapo kloune, o aš – fotografe. Linksminom vaikus ir fiksavom jų šypsenas, kad vėliau jos išmokytų visus, kas netiki, kad karas liečia vaikus.

– Kiek truko jūsų kelionė? Ką per tą laiką spėjote nuveikti?

– Kelionė truko du mėnesius. Truputį daugiau nei mėnesį keliavom aplink Sirijos pasienį Turkijoje. Sutikome daugybę aktyvių žmonių, kurie palaikė ir kūrė šį projektą kartu su mumis. Jau nuo ankstesnių mūsų kelionių buvo sukurtas feisbuko puslapis pavadinimu „Teachers don’t leave those kids alone“, lietuviškai skambėtų taip: „Mokytojai, nepalikime tų vaikų vienų“. Keliaudamos nuo vieno vaikų centro iki kito, nuolat dalinomės nuotraukomis ir mintimis.

Teko aplankyti vieną iš nevalstybinių pabėgėlių stovyklų (įkurta žmonių gyvenančių 20 km nuo Kobani miestelio). Ten palūžome: vaikai nesišypsojo ir tiesiog negalėjo „pasidalinti“ mūsų su Nadežda. Įpusėjus kelionei pasukome link Irano. Likusios kelionės metu pasakojome apie žmones, kuriuos sutikome, apie tai, ką matėme, daug kalbėjome, diskutavome, dalinomės patirtimi, mokėmės.

Visada domėjomės žiniomis, kurios pasiekia Europą ir lyginom informaciją su tuo, ką matėme. Prisipažinsiu, buvo skaudu skaityti komentarus, matyti vaizdus, nesutampančius su realybe. Žmonės yra pasimetę ir nebežino, kuo tikėti.

– Kur gyvenote ir kokiu būdu keliavote?

– Gyvenome su vietiniais, teko keliauti autostopu.

– Kaip jus priėmė vietiniai?

– Rytai garsėja savo vaišingumu. Žmonės yra neapsakomai geri ir nuoširdūs. Dalinosi tuo, ką turi, ir visą laiką bandė paremti tiek psichologiškai, tiek finansiškai.

– Kaip sekėsi patekti į pabėgėlių stovyklą?

– Patekti į pabėgėlių stovyklą nėra lengva, jei eini ten vienas (be jokios organizacijos užnugary). Bet tūkstančiai pabėgėlių bando kurti gyvenimą miestuose, išeidami iš stovyklų.

Pas pabėgėlius vykusios merginos papasakojo, ką patyrė Turkijos ir Sirijos pasienyje
© S. Kosenko nuotr.

– Minėjote, kad sekate žiniasklaidą ir jos skelbiamos naujienos nesutampa su tikrove. Kodėl taip manote?

– Galbūt ne tiek nesutampa, kiek pateikiama tik viena pusė. Kalbama ne apie tai, kas svarbiausia. Žinoma, tai yra tik mano nuomonė. Vaikai pasimetę, akys pilnos siaubo, jiems teko staigiai suaugti. Tai jautėsi ir matėsi. Sutikome 12 metų vaiką, puikiai kalbantį angliškai ir galėjusį išdėstyti visas konflikto puses, ir, kas svarbiausia, suprantantį, kad ginklais taikos nepasieksi. Pasižiūrėjus žinias susidarydavo įspūdis, kad žmonės braute braunas į Europą gauti darbo ir pinigų. Bet, kaip ir sakiau, tai tik viena medalio pusė. Kitoje pusėje vaikai, kurie priversti jaustis nesmagiai, nes išsigelbėjo. Manau, kad reikia kalbėti apie tai, KAIP galime padėti, o ne diskutuoti, AR norime, ar ne.

– Kelionėje jūs nemažai fotografavote. Ką norėjote įamžinti savo nuotraukose?

– Tiesą sakant, į kelionę susiruošiau su mintimi, kad grįšiu su karo nuotraukomis. Buvau įkvėpta filmo „War Phographer“. Norėjau užfiksuoti katastrofą, galvoje turėjau nuolaužų ir tuščių namų vaizdų. Tačiau, kai atvykome į vietą, persigalvojau. Diskutuodamos ir analizuodamos, kas vyksta aplink, supratom, kad žiaurumo žmonės jau yra matę. Mano nuomone, žmonės yra pavargę nuo žiaurių vaizdų ir jie skatina tik pyktį, baimę ir neapykantą. To tikrai nenorėjau išprovokuoti.

Manau, fotografija gali pakrauti žmogų pozityvia energija. Grįžau iš kelionės su Taikos galerija. Mano nuotraukos labai kontrastuoja su tomis, kurias matome žiniasklaidoje. Fiksavau šypsenas, nes mano sutikti vaikai yra mažieji kovotojai. Norisi įkvėpti žmones, kad jiems galime padėti ir tai svarbu daryti. Tikiu, kad pavyko atrinkti nuotraukas, kurios kalba ir moko.

– Papasakokite apie savo draugę. Minėjote, kad ji buvo klounė. Kaip jai sekėsi pralinksminti karo siaubą patyrusius vaikus?

– O! Ji yra nuostabi klounė! Klounas – tai neįtikėtinas personažas, tai suaugęs vaikas. Šios kelionės tikslas buvo toks – išmokyti vaikus būti vaikais, tiksliau, priminti jiems, kad jie yra vaikai ir kad jie gali sau leisti šypsotis. Manau, mes buvom tobulas duetas. Vos ji įžengdavo, vaikams kildavo labai tikros ir nuoširdžios emocijos. Mano draugė dovanojo šypsenas, aš dokumentavau šypsenų istorijas.

Kokią programą rengėte vaikams?

– Programa buvo labai paprasta: turėjom valandą, kartais dvi ar tris, kai galėjom žaisti su būriu vaikų. Nadežda linksmindavo vaikus, o aš buvau įsimaišius į vaikų būrį ir bandžiau „pagauti“ kadrus. Norėjau parodyti, kaip vaikai mato vaikus tą dieną, kai susitikom.

Pas pabėgėlius vykusios merginos papasakojo, ką patyrė Turkijos ir Sirijos pasienyje
© S. Kosenko nuotr.

– Ko vaikai jus išmokė?

– Vaikai išmokė mane nepasiduoti, vertinti tai, ką turi, džiaugtis vienas kito kompanija. Labai svarbu palaikyti vienas kitą. Vaikai „sugeria“ visa, kas geriausia ir blogiausia iš mūsų, suaugusiųjų. Supratome, kad mes esame dalis tos negatyvios patirties. Jie tapo mano mokytojais dar ir todėl, kad išmokė tikėti savimi. Jie įkvėpė mane. Tikiuosi, kad žmonės, pamatę mano nuotraukas pajus tą patį. Jei jie gali šypsotis galiu ir aš! Jei jie tiki ateitimi, turiu tikėti ir aš!

– Ko ši kelionė išmokė jus kaip būsimas socialines pedagoges? Kaip panaudosite šią patirtį?

– Kai mokaisi būti mokytoja ne iš knygų, bet iš žmonių, kiekvienas susitikimas ir pokalbis yra milžiniška patirtis. Socialinis pedagogas turi būti „pakrautas“ pavyzdžių, kurie įkvėptų, motyvuotų, paaiškintų, įrodytų. Kelionėje sutiktų žmonių istorijos, situacijos, aplinka, kurioje gyvenome, ir yra mūsų „mokymo priemonės“, kurios ateityje padės įkvėpti mūsų globotinius. Norisi mokyti žmones suprasti vienas kitą, gerbti, juoktis ir kurti kartu, bandyti kažką pakeisti kartu.

– Ačiū už pokalbį!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Skaitytojos namuose – keistas darinys: koks čia „ufonautų“ erdvėlaivis? (95)

Į DELFI redakciją kreipėsi moteris, balkone, o vėliau ir kambaryje pastebėjusi keistą darinį,...

„Žalgirio“ sirgalius jaučiasi apgautas – veltui išleido pinigus (41)

Visi krepšinio sirgaliai ypatingai laukia šio penktadienio. Žmonės planuoja rungtynes žiūrėti...

Skaitytojui kilo klausimas: EV serijos numeriai – bet kam ar tik privilegijuotiems? (28)

Interneto platybėse pastebėjau, kad „ Toyota Prius “ automobiliui buvo išduoti EV serijos...

Kurčiasis Mindaugas griauna mitus apie neįgalius darbuotojus: pirkėjai myli, vadovai pateikia kaip pavyzdį naujokams (18)

Pardavėju dirbantį 38 metų Mindaugą Stankų pirkėjai taip myli, kad specialiai renkasi būtent...

Poilsį Karklėje sugadino nelaukti svečiai: nejaugi tai leidžiama? (76)

Poilsis Karklėje DELFI skaitytojai buvo sugadintas, kai ten žirgais atjojo atsigaivinti jaunos...

Top naujienos

Krauju aplietas Vertelkos portretas: nuo nukirstų galvų maišeliuose iki prabangos kalėjimo kameroje (136)

„Pinčia“ vadinamas Algimantas Vertelka – žmogus, kurio pavardė Lietuvos kriminalinėje...

Įsigalioja naujovės techninėje apžiūroje ir „Regitroje“: kas laukia automobilių savininkų (108)

Gegužės dvidešimtąją įsigalioja nauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcija....

Čempionai: „Lietuvos ryto“ pamaina laimėjo jaunimo Eurolygą! (46)

Vilniaus „Lietuvos rytas“ gali džiaugtis daug žadančia pamaina – Arvydo Gronskio vadovaujama...

Prognozės nedžiugina: sulauksime ir perkūnijos, ir gūsingo vėjo (18)

Savaitės viduryje debesys gali atnešti lietų su perkūnija LRT radijui sako sinoptikas Vytautas...

Donatas Montvydas: tai sunkiausias mano interviu (16)

“Tai sunkiausias mano interviu, gali taip ir parašyti”, – sako dainininkas Donatas Montvydas...

Eurolygos „galva“ nuolaidų nežada nei Kaunui, nei maištaujantiems Atėnams specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado

Kauno „Žalgiris“ turi vieną didžiausių ir moderniausių Eurolygos arenų, kurios lankomumo...

Siaubingas išžaginimas ar visiška fantazija? Po skaudžios dramos šeima tiesiog paliko Lietuvą (233)

Telšių apylinkės prokurorams teko nelengva užduotis – aiškintis, ar psichikos negalią...

Įvardijo dar vieną priežastį, kodėl sparčiai auga vairuotojų draudimo kaina (38)

Lietuvoje sparčiai augančioms vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kainoms...

Taupioji Kate Middleton vestuvėms pasipuošė keturis kartus vilkėtu paltu (64)

Ne paslaptis, kad Kembridžo kunigaikštienė Catherine nėra linkusi vadovautis turtuolių...

Trijų sekundžių testas: ar pakankamai geriate vandens? (21)

Visi ne kartą esame girdėję, kad per dieną privalome išgerti apie du litrus vandens . Tačiau...