Visiems yra žinoma, kad žmogui meno poreikis atsiranda tada, kai kiti jo pagrindiniai poreikiai būna nuslopinti. Kai žmogus ne alkanas, kai išsimiegojęs, kai jis turi, kur gyventi, tada atsiranda laisvo laiko, kurį žmonės užpildo duodami peną dvasiai, o ne tik kūnui. Savaime suprantama, kad daugiau laisvo laiko ir pinigų turi žmonės, geriau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse.
Kuo geriau išsivysčiusi šalis, tuo didesnį procentą savo pajamų žmonės išleidžia pramogoms, tarp kurių yra ir teatras. Tai reiškia, kad išėjimas į teatrą nėra mūsų kasdienė patirtis, bet labiau priskiriama prie išskirtinių progų. Viskas, kas reta ir gražu, tampa mums maža švente. Todėl išėjimas į teatrą susideda ir iš šventinio išskirtinio rūbo, ir iš kompanijos pasirinkimo, apgalvoto transporto į spektaklį ir grįžtant namo, kartais gražios vakarienės prieš ar po ir, be abejo, gėrimo teatro bare. Visa tai, bet tikrai ne stoviniavimas eilėje 5 tualetą, asocijuojasi su švente.
Kiekvieną kartą, kai apsilankau mūsų teatre, matau didžiulę išsirikiavusią eilę moterų, kurios taip ir nespėja pasimėgauti savo gražia 20 minučių pertrauka. Kad linksmiau stoviniuoti būtų, neretai matau, kad ir vyrai stovi šalia savo parterių, kol nepriartėja prie įėjimo į tualeto prieškambarį. Jie taip daro tam, kad nepraleistų visos pertraukos vieni. O kiek žinau istorijų, kad moterys nieko negeria tik tam, kad nereikėtų po to į tualetą eiti, o kas kantresnis, tai galų gale pakenčia ir po to namie nueina.
Operos ir baleto teatras, pagal informaciją užrašytą jų internetiniam puslapyje, turi 984 sėdimas vietas (o kiek būna dar pristatomų kėdžių, kai įdomesnis spektaklis). Moterys turi 10 tualetų ir vieną skirta neįgaliesiems. Vyrų tualete nesilankiau, bet, tarkim, kad jie irgi turi 11 jų. 984 padalinus iš 22 (kartu sudėjus vyrų ir moterų ir neįgaliųjų tualetus) išeina, kad tam, kad kiekvienas žiūrovas nueitų į tualetą, reikėtų per pertrauką spėti į vieną tualetą nueiti 45 žmonėms. Nerealu...?
Taip... Čia tik preliminarus skaičiavimas, tarkime, kad parduoti ne visi bilietai, tarkime, kad ne visi nori eiti į tualetą, tarkime, kad moterų yra daugiau nei vyrų... Vis dėlto, tai nekeičia esmės, kad teatre amžinai būna didžiulės eilės! Deja, mūsų siela negali atsikvėpti ir mėgautis menu, nes mūsų kūnas šaukia, kad jis turi svarbesnių savo poreikių. Juk ne tik laiko gaila stovėti eilėje, bet ir atrodo kažkaip neestetiskai, kai pasipuošusios damos, stoviniuodamos iki beveik baro išsitiesusioje eilėje, viešai skelbia žinią „Aš noriu į tualetą“. Kai kurios, deja, taip ir nespėja.
Aš turėjau galimybę pabūti kai kuriuose didžiuosiuose Austrijos, Anglijos ir Vokietijos miestų teatruose ir dar niekada nesusidūriau su tokia problema. Ten kiekviename aukšte yra tualetai, ir iš abiejų pusių, ir jokių eilių per visą koridorių. Nežinau, ar Lietuvoje egzistuoja kažkokios higienos normos, bet patirtis šnibžda, matyt, kad ne… Arba jų nesilaikoma, arba jos yra neapgalvotos. Viliuosi, kad kas nors šią problemą jau pastebėjo ir kad ieškoma galimybių ją išspręsti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI komentarą pateikė LNOBT Generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai ir meno reikalams Laima Vilimienė:
„Džiaugiamės, kad gerbiama laiško autorė lankosi mūsų teatre. Suprantame situaciją ir kylančius nepatogumus, mėginame juos spręsti, pavyzdžiui, pailgindami pertraukas. Deja, teatro architektūrinė erdvė turi savo apribojimus – LNOBT interjeras suprojektuotas taip, kad nei antro, nei trečio aukšto fojė nenumatyti papildomi tualetai. Tad tikimės mūsų žiūrovų supratingumo, o mes dėsime visas pastangas šiems nepatogumams spręsti.“