Mūsų klasėje beveik visi tyčiojosi iš vienos mergaitės: gal kad mažo ūgio, gal kad buvo išmokusi spiegti kaip įgelta, kai ją kas paliesdavo, gal dar dėl ko... Negaliu pasakyti, kada ir nuo ko patyčios prasidėjo.
Ją pravardžiuodavo, šaipydavosi, kai ji pasidalindavo savo nuomone ar įspūdžiais, kartais tiesiog aprėkdavo, neva „painiojasi po kojomis“.
Kartą, buvom tuomet septintokai, nebuvo pamokos ar mokytoja išėjo iš klasės, nepamenu, tik staiga kilo kažkoks bandos jausmas – ją užpuolė visi. Ėmė mėtyti skuduru, kur lentai valyti, taikydami, kad liktų žymės ant drabužių, o po to kažkas bandė grūsti tą skudurą į veidą, gal į burną.
Nebuvau kokia klasės lyderė, buvo rimtesnių. Bet man tas gyvuliškas elgesys kėlė tarsi tokią su pasišlykštėjimu sumišusią nuostabą, kurią taip ir išreiškiau: „Jūs ką – durni?“
To užteko, kad viskas baigtųsi. Ir net man „nekliuvo“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Kartą mane buvo uždarę sporto salėje. Buvo ir batus atėmę, ir į kuprinę akmenų pridėję, su kreida kėdę ištepę... Daug įvairiausių smulkmenų, kiekvieną dieną... Man tai buvo tapę kasdienybe, kartais bijodavau net eiti į mokyklą“, – apie skaudžią patirtį DELFI papasakojo pašnekovė Irena.
Moteris prisiminė, kaip jai teko išgyventi ne tik vaikų, bet ir draugės tėvų patyčias – apkūnią mergaitę jie vadindavo „spurga“.Tačiau dabar Irena spinduliuoja elegancija ir žavesiu, augina sūnų, dirba mylimą ir gerai apmokamą darbą.
Prasidėjus „Savaitei be patyčių“ prašome Jūsų – pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi ir padėkite kitiems.
Gal galite atskleisti, kaip kovojote su patyčiomis, pasidalinti žiniomis, kaip jas įveikti, papasakoti, kad nepaisant patyčių vaikystėje, sugebėjote įveikti kompleksus ir dabar gyvenate šauniai? Tai galite padaryti rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patyčios“ arba čia.