aA
Nusprendžiau nusimesti naštą nuo širdies ir sielos, nes labai noriu atsitiesti. Aš tiesiog noriu gyventi toliau. Susitaikyti, kad už visus kvailus žingsnius privalau susimokėti. Kad yra dalykų, kurių, nors ir norėčiau, pakeisti negaliu.
© Shutterstock nuotr.

Siunčiu savo širdgėlos istoriją, kuri, galbūt garsiai ją išrėkus, padės nurimti ir susitaikyti su pačia savimi...

Padariau klaidą, kuri neleis ramiai gyventi visą likusį gyvenimą

Aš jį labai mylėjau. Ir pamiršti negaliu iki šiol, o jis to nesupranta. Man labai skaudu. Tie prabėgę pastarieji penkeri metai – lyg viena diena. Ir kasdien reikia su tuo gyventi. Skausmas neblėsta, nes puikiai žinau: niekada jo neturėsiu...

Viskas prasidėjo nekaltai, buvau antrakursė. Viename pažinčių portale pasiskelbiau ieškanti vaikino. Visą gyvenimą buvau ramaus būdo. Man niekada nepatiko vakarėliai, sambūriai, susitikimai. Tiesą sakant, visada buvau vienatvės žmogus. Susikoncentravusi į save, nostalgiška ir naiviai tikėdamasi surasti TĄ, kuris man skirtas. Žinau, banalu. Bet aš nuoširdžiai tikėjau ta vienintele meile, kurią lemta sutikti tik kartą.

Nežiūrėjau į tuos susirašinėjimus rimtai. Parašydavo vienas kitas, ketindavome susitikti, bet tiek tiek: „biolaukai“ nesutapdavo, nė viena draugystė nesitęsė ilgai. Ir atsirado JIS. Mane, pavargusią nuo nelaimingų meilių ir susitikimų, tėvų mirties, atgaivino lyg gaivus vandens gurkšnis dykumoj.

Susirašinėjome ilgai. Nieko nesitikėjau, buvau apatiška. Tačiau neatlaikiau. Pavergė tie virtualūs pokalbiai, atvirumas, jo nuoširdumas. Vieną dieną jis paskambino. Nors laikiau jį tik „kažkokiu fotografu“, menininku, atitrūkusiu nuo žemės, iš tiesų jis buvo nepaprastai išsilavinęs, protingas, geras žmogus. Deja, per vėlai tai supratau.

Atėjo susitikimo diena. Jis atvažiavo pas mane. Sakė negalįs tverti atstumo. Gyvenau Šiauliuose, jis – sostinėje. Susitikome. Kalbėjomės iki ryto. Viskas buvo taip tikra, jaučiausi, lyg pažinočiau jį visą gyvenimą. Pirmąją susitikimo minutę pasitvirtino meilės iš pirmo žvilgsnio teorija. Atrodė, lyg įsimylėjau. Buvau kvaila ir naivi. Prisipažinau, kad sekso iki santuokos nepripažįstu. Juokavome, šaipėmės vienas iš kito, „planavome savo vestuves“. Priverčiau jį pasižadėti, kad iki santuokos nieko nebus. Pažadėjo... laukti. Iki jo nieko nebuvau turėjusi. Gąsdino viskas, nebuvau pasirengusi ištverti nesėkmės.

Išvažiavo. Pokalbiai retėjo. Atvažiavau pas jį į Vilnių, nes „turėjau čia reikalų“. Tiesą sakant, nieko čia pametusi nebuvau, pamelavau jam, kad pamatyčiau. Jis buvo tas pats, bet nebe tas. Miegojome atskirai. Atrodė toks naivus „berniukas“. Paslaptingas. Abu jautėme beprotišką trauką vienas kitam. Bet aš laikiausi savo „principų ir įsitikinimų“. Gal todėl, kad buvau ką tik palaidojusi abu tėvus ir bijojau likti įskaudinta. Vėl vieniša. Kažkodėl mąsčiau, kad pasiryžusi „tam“ liksiu be meilės ir su vaiku ant rankų. Keli mėnesiai man buvo per mažai ryžtis eiti iki galo.

Tik vėliau, ir ne iš jo, o atsitiktinio pažįstamo sužinojau, kad Paulius (toks jo vardas) užsiregistravo pažinčių svetainėje ką tik išsiskyręs su mergina, tiksliau, ištekėjusia moterimi, kuri jį paliko kaip seną skudurą. Ji paliko jį, kai visam laikui iš užsienio grįžo vyras. Paulius ją labai mylėjo. Ši žadėjo palikti vyrą ir gyventi su juo. Tačiau viską baigė vienu telefono skambučiu. Lyg ir turėjau būti ta, kuri numalšins jo skausmą. Bet aš nieko nežinojau. O vėliau griebiausi to, ką pati net po penkerių šios istorijos metų sunkiai suvokiu...

Aš net neįsivaizdavau, kaip jam reikėjo artumo, šilumos ir meilės. Viduje jautėsi visiškai vienišas. Ir niekada nesupratau, ko iš tiesų jam reikėjo: manęs, ar tik paguodos sekso po nelaimingų santykių. Jis buvo labai atviras, kiek išdidus ir apie šį savo gyvenimo tarpsnį taip ir nepapasakojo. Mes išsiskyrėme. Jam nepakako „laikymosi už rankučių“, man buvo per sunku išlaikyti spaudimą, kad mes „suaugę žmonės, o suaugę žmonės elgiasi kaip suaugę“.

Gyvenau toliau. Tačiau mintys apie Paulių nedavė ramybės. Ilgėjausi jo nežmoniškai. O jis mane ignoravo. Galiausiai pasakė, kad „taip bus geriau abiem“. Ėmiau sekti jį socialiniame tinkle, užsiregistravau forumuose, kuriuose ir jis buvo užsiregistravęs, stebėjau, apie ką kalba, kada prisijungia. Nieko nedariau, tik rezgiau planą, kaip man jį susigrąžinti.

Tada susiradau darbą Vilniuje. Persikėliau gyventi, kad būčiau arčiau jo. Žinojau, kur gyvena, todėl nebyliai sukdavau ratus aplink jo namą. Ėjau į renginius, į kuriuos ėjo jis, susitikdavome „atsitiktinai“. Išprovokavau dar keletą susitikimų. Kalbėjomės. Iš akių mačiau, kaip nori būti kartu. Bet nesiryžta. Nes žinojo mano „principus ir įsitikinimus“. Dirbau centre, kartą, vėlai vakare, kai visi kolegos išėjo, pasikviečiau jį į savo darbą. Kalbėjomės, tada – bučiavomės. Ir verkėm. Nežinau kodėl, bet atrodė, kad tai ženklas kovoti už mus abu.

Ilgai bendraudavome skaipu. Vieną vakarą jis pasakė, kad laikas vienam kitą paleisti. Kad jis nesusitvarko su savo vidiniais demonais. Kad jis mane išvestų iš kelio, nes yra „įpratęs daryti tokius dalykus, apie kokius aš net nesapnavau“. Viskas liovėsi. Laiškai, žinutės, susirašinėjimai.

Jis susirado kitą. Per tą patį pažinčių portalą. Ėmė keltis bendras nuotraukas, rodė, koks yra laimingas. Visą tą laiką aš tyliai kankinausi. Ir laukiau, kol jam nepasiseks. Negražu, kvaila, blogai. Bet nieko negalėjau sau padaryti: per ašaras nemačiau kelio.

Sumąsčiau planą kaip jį susigrąžinti. Jis dirbo įmonėje, kuri užsiima įgarsinimu, fotografavimu, filmavimu. Įmonės puslapyje internete „išsianalizavau“ jo kolegas. Ir nusižiūrėjau „taikinį“. Paskambinau apsimetusi vienos mokyklos socialine darbuotoja, pasakiau, kad man reikia įgarsinti vieną tekstą socialiniam projektui. Jis mielai sutiko padėti. Susitikome su Vaidotu, Pauliaus kolega.

Jis mane vedėsi į bendras darbo patalpas, ten, kur jie dirbo kartu su Pauliumi. Mačiau Pauliaus darbo stalą, nuotraukas. Mačiau iš arti visą jo gyvenimą jam net nežinant. Tuo metu kartu su Vaidotu dirbome prie „socialinio projekto“. Pati pasirašiau kažkokį kvailą tekstą, o į detalesnius klausimus, koks čia projektas, tik numykdavau. Kartą jis pastebėjo, kad aš vaikščioju prie Pauliaus stalo. Prasitariau, kad jis mano kažkoks „kvailas pažįstamų pažįstamas“, apsimečiau nustebusi, kad jie bendradarbiai. Vaidotas pradėjo pasakoti apie Paulių, koks jis, kaip visiems kartu su juo sunku dirbti, nes „nepakenčiamas“, „valdingas“. Kalbėjo ir apie dabartinę merginą: „Vienam reikia sekso, o kitai – pinigų, ir abu rado tai, ko vienas kitam reikėjo.“ Tai man buvo dar didesnis akstinas apsimetinėti, eiti pirmyn.

Netrukus ėmėme vis daugiau laiko leisti su Vaidotu. Jis kviesdavo mane į kiną, pasivaikščioti. O aš nuolat jam kartojau, kad manęs neįsimylėtų, kad nesu su juo atvira. Kartą pasakė: „O kas, jei aš tave jau myliu?“

Pajutau, kad man gera su Vaidotu, kad apie Paulių vis rečiau galvoju, praktiškai jo neprisimenu. Vaidotas pirmą kartą man parodė jūrą. Su juo buvo begalė pirmųjų kartų. Daug nepakartojamų, gražiausių gyvenimo akimirkų. Kartą, po ilgo pasisėdėjimo parke, grįžęs namo, prasitarė: „Nežinau, ką man padarei, net pamirštu įsijungti šviesas.“ Skrajojome padebesiais kartu. Aplink egzistavome tik mes.

Buvo ir kita medalio pusė: Vaidotas buvo ne toks simpatiškas kaip Paulius. Ir nuolat manęs klausinėjo: ką tu manyje pamatei, kodėl būni kartu, kodėl leidi laiką su manimi... Jis visiškai savimi nepasitikėjo. O tai vargino. Tiesą sakant, tuo laikotarpiu jis tebuvo įrankis Pauliui pasiekti. Ir man jis buvo nesimpatiškas, neišvaizdus, neįsivaizdavau savo gyvenimo su tokiu žmogumi. Paulius – aukštas, gražus ir pasitempęs, įmonės vadovas, Vaidotas – žemas, ne toks išvaizdus, ir tik samdomas darbuotojas.

Bet meilė turbūt neturi ribų, sienų. Ji sugriauna įsitikinimus ir absoliučiai visus planus. Taip, aš įsimylėjau Vaidotą. Pamilau jo šiltumą, atvirumą, jautrumą, meilę pasauliui ir žmonėms, juo nuostabiai gražias, įsimintinas mėlynas akis. Jis mane suprato. Padėjo išgyventi netektį. Pamiršti skausmą. Su juo buvau pati laimingiausia pasauly. Supratau, kad tai, ką jaučiau Pauliui, tebuvo prieraišumas. Šilumos paieškos netekus tėvų. Ir buvau pasirengusi Vaidotui viską papasakoti. Visiškai jam atsiverti. Patirti tą pirmąjį kartą. Niekas nebebuvo svarbu, dingo visos baimės ir galvojimas kas bus toliau. Gyvenau vien esama minute, akimirka.

Vieną vakarą tvirtai pasiryžau. Susitarėme susitikti. Nekantriai troškau, kol pagaliau išsivaduosiu iš melo ir prisipažinsiu jį mylinti... Ir nesulaukiau...

Jis neatėjo. Neatsiliepė ir telefonu, o paskambinus ryte, tepasakė, kad turi darbų, kad jų šią savaitę bus nemažai: „Aš negaliu būti šalia tada, kai tu užsigeidi.“ Kalbėjo svetimu, ne mano žmogaus, balsu. Tik vėliau supratau, kad man buvo užbėgta už akių, kad Paulius viską jam papasakojo. Vaidotui pasigyrus, kad rado savo gyvenimo meilę, važiuoja su ja susitikti, Paulius paprašė parodyti nuotrauką... Ant manęs buvo pripilta tiek, kad niekada taip ir nesugebėjau visko išsrėbti, man nebuvo leista pasiteisinti. Vaidotui buvo pasakyta tiesa: kad jis tebuvo įrankis, žaisliukas mano rankose, kad aš jį susiradau neatsitiktinai, kad nebuvo jokių „socialinių projektų“, ir viskas – vienas didelis melas.

Vaidotas mūsų išsiskyrimo priežasties nepaaiškino. Bet man ir nereikėjo: aš žinojau dėl ko. Nežinojau tik vieno: kaip žiūrėsiu jam į akis. Vis keikiau likimą, kad jis užbėgo man už akių. Kad kai buvau tikra dėl savo jausmų, buvau pasirengusi Vaidotui viską papasakoti, mano gyvenimą pakeitė vienas nelemtas vakaras. Sudraskiau Vaidoto širdį. Suplėšiau į skutus jo pasitikėjimo savimi likučius... Kai jis man sakė, kaip mane myli, aš tik juokiausi iš jo, tik siekiau kito. Kol galiausiai pati įsimylėjau... Bepritiškai ir visam gyvenimui.

Visais įmanomais būdais mėginau susitikti, laukiau prie jo namų, ėjau į abiejų mėgstamus koncertus. Specialiai žiūrėdavau jo paskyros įvykių istoriją, kur ketina eiti. Aš tik laukiau to vieno vienintelio šanso pasiteisinti. Nežinau, ar būtų patikėjęs, žinau, tik kad man būtų buvę lengviau gyventi. Aš jį labai mylėjau...

Išlikome tik tolimi artimi draugai. Mačiau skausmą jo akyse. Mylėjo mane, tačiau atleisti neleido užsispyrimas. Sugniuždžiau jį. Sugniuždžiau save. Nors bendravome skaipu, susirašydavome žinutėmis, viskas buvo tuščia, viskas – pokalbiai apie nieką. Jis man nuolat pabrėždavo, kad nieko nesitikėčiau, kad jam neįdomūs jokie atsiprašinėjimai, kad „ta tema“ nieko nenori girdėti, kitaip išvis nebendrausime. Parašiau keletą ilgų laiškų, prisipažinau, viską pasakiau, daug kartų per kelis metus skaipu prisipažinau ką jaučiu. Bet jis sakė tik iš viso to pasijuokęs, prašė nesivarginti. Taip niekada man ir neatleido.

Buvo dar pykčių, buvo ašarų, buvo mano kvailų žingsnių ir isterijos priepuolių, kai įsiučio pagauta, visai negalvodama ir nenorėdama, įžeidžiau jį. Stipriai įskaudinau. Kad tik galėčiau bendrauti, kad tik jis neatitoltų, apsimečiau, kad sutinku būti tiesiog draugais, nors širdis rėkė. Rėkia iki šiol.

Žinau, kad po manęs jis turėjo keletą merginų. Mačiau nuotraukas. Mėginau išsiaiškinti, ar viskas rimta, kad atsitraukčiau ir negadinčiau gyvenimo. Tiesiog mėginau išsiaiškinti, ar dar turiu vilties. Bet sėkmingi santykiai nesusiklostė, nes... aš turbūt padariau savo „juodą darbą“. Visiems laikams sugrioviau jo pasitikėjimą meile ir savimi.

Vėliau likimas man numetė dar vieną pokštą: pakeičiau darbą ir jame sutikau Vaidoto merginą, su kuria draugavo po manęs. Apie jos egzistavimą sužinojau tik po sėkmingo darbo pokalbio nusprendusi internete pašniukštinėti apie įmonę: pamačiau jos nuotrauką įmonės „Komandos“ skiltyje. Negalėjau mesti gero pasiūlymo. Buvo be galo sunku kartu dirbti. Tačiau ilgainiui susidraugavome, kartu lankėme tą patį sporto klubą. Ji giliai viduje žinojo, kas aš, o aš – kas ji, tačiau niekada garsiai viena kitai nepasakėme.

Nežinau, kaip jis dabar gyvena. Kad neskaudinčiau savęs, užsiblokavau visas paskyras, pašalinau bendras nuotraukas, o paskutinė jo man rašyta žinutė: „Atleisk, bet aš turiu ištrinti tavo numerį.“ Neturime jokio tarpusavio ryšio. Žinau tik tiek, kad jis pakeitė darbą, namus, baigė mokslus, keliavo po Ameriką.

Kas būtų buvę, jeigu būtų... Jeigu būčiau buvusi atvira nuo pat pirmosios akimirkos? Ar jis būtų mane supratęs? Ar būtų iškart atsisveikinęs? Nežinau to. Bet atiduočiau viską, kad sužinočiau. Nes jis mano širdyje gyvens amžinai.

Praėjo penkeri metai, ir nepamirštu, kokia laiminga buvau. Kaip man jo reikia. Mano meilę (ar prieraišumą) išgydė kita meilė. Niekada nesiliausiu savęs klausti: kodėl man reikėjo meluoti? Kodėl nedrįsau prisipažinti net tada, kai jis sakė, kad negalėtų atleisti melo? Aš vis dar laukiu jo. Nors rugsėjo 26-ąją išteku už kito žmogaus, aš jo tebelaukiu... Ir lauksiu visą likusį savo gyvenimą.

P. S. Atleisk, Vaidotai, kad netesėjau pažado mūsų istoriją nusinešti į kapus.

P. P. S. Neteiskite manęs. Mane nuteis Dievas. O pati jau nuteisiau save.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Danguje užfiksavo ženklą, kuris pranašauja orų kaitą Lietuvoje (6)

DELFI skaitytoja Giedrė Streikauskaitė vasario 21 d. rytą Kaišiadorių raj., Bačkonių kaime,...

Pirkėją „Iki“ darbuotojai nuteikė nemaloniai: kodėl negalėjau susimokėti už nurodytą kainą? (45)

Kone kasdien apsiperku prie namų esančioje Kauno „Saulėtekio“ IKI, ir tikrai ne kartą yra...

Vairuotoją kelyje nustebino „meninė instaliacija“: ar tai „dovana“ kelių gaideliams? (2)

Nuo vasario vidurio Lietuvoje nebeveikia greičio matuokliai, esantys užmiesčio keliuose. Ne vieną...

Kilnią idėją skleidžiantis renginys – jau šį šeštadienį

Antrus metus rengiamas „Spintadienis“ šiais metais pritrauks dar daugiau lankytojų....

Šeštadienį į Kauno gatves išriedėjo rekordinis dviratininkų skaičius

Antrus metus „Minam kartu” iniciatyvos autoriai kvietė Vasario 16-ąją sutikti originaliai....

Top naujienos

Valatka: Skvernelis atstovauja išmirštančiai Lietuvai, o Puidokas dabar yra šalies gelbėtojas (776)

Didžiausioje istorijoje korupcijos byloje teismas leidžia suimti teisėjus, o Druskininkų merui...

Ekspertai to nematė daugiau nei 10 metų: ką daryti, jeigu nusprendėte imti būsto paskolą (195)

Ar pigios paskolos ir brangstantis nekilnojamasis turtas atneša dar vieną krizę? Kiek dar šiemet...

Lietuvė siekė tapti balerina, bet konstruoja kosmoso palydovus: darome tai, ko niekas pasaulyje dar nėra daręs (78)

Jei kas Simonai Liukaitytei (28) paauglystėje būtų pasakęs, kad ateityje ji bus ne balerina, o...

Orai: būkite atsargūs – kelius nuklos plikledis (1)

Penktadienį orus lemiant aukštesnio slėgio laukui, dangus išgiedrės.

Valančiūnas praleis NBA rungtynes – skubiai grįžo į Lietuvą šaltiniai nurodė priežastį (21)

Penktadienio rungtynes su Los Andželo „Clippers“ praleis Memfio „Grizzlies“ vidurio...

Kraupus įvykis Šilalės rajone: ugniagesiai rado sudegusį automobilį ir šalia negyvą vyrą (8)

Bendrasis pagalbos centras informavo, jog ketvirtadienį 22.14 val. buvo gautas pranešimas apie tai,...

Vienas gėrimas populiariame Graikijos kurorte tapo lemtingu: mergina apako, teko persodinti inkstą (38)

2016 m. rugpjūtį po žygio per barus Zantėje, Graikijoje su dviem draugais Hannah Powell iš...

Nausėda pristatė programą: gerintų santykius su kaimynais, įgėlė ir Grybauskaitei (478)

Kandidatas prezidento rinkimuose, buvęs SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda Vilniaus universiteto...

Minios gerbėjų plūdo į Jazzu koncertą Vilniuje: grandioziniame pasirodyme – įspūdinga scena ir kerintis atlikėjos balsas (149)

Ketvirtadienį Vilniuje atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu surengė išskirtinį koncertą. Šiam...

Strasbūro teisme – Brazauskienės ieškinys prieš Lietuvą (600)

Vasario 12 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei...