Buvau nėščia 35 savaites, kai pasijutau prastai, pakilo nedidelė temperatūra, jautėsi bendras silpnumas. Praėjus kelioms dienos sveikata negerėjo, pajutau, kad sunkiai sekasi užlipti į antrą aukštą, nes atsirado dusulys. Kai spalio 29 d. temperatūra pakilo iki 38,5 teko kviestis greitąją. Ligoninėje buvo atliktas COVID-19 testas, kuris buvo teigiamas.
Tuo metu apėmė nepamatuojamas baimės jausmas. Visą nėštumą nuo COVID-19 saugojausi tiek aš, tiek mano šeima – kiek įmanoma labiau. Neturėjau tuščių vilčių ar iliuzijų, kad virusas netikras ar neegzistuojantis, bet naiviai vylėmės, jog ši baisi liga mus aplenks.
Deja, pasiskiepijusi nebuvau, nes trūko informacijos apie skiepus būtent besilaukiančioms moterims. Pirmoji, baisiausios mano gyvenimo kelionės stotelė buvo 2-oji klinikinė Kauno ligoninė. Atlikus kelis tyrimus viduryje nakties buvau perkelta į Kauno Klinikas. Štai čia ir prasidėjo sunkiausia šios kelionės dalis...
Netrukus po perkėlimo, lapkričio 2-ąją, daktarai konstatavo, kad reikia skubiai daryti cezario operaciją – bendra būklė, deguonies saturacija bei kiti parametrai blogėjo akimirksniu. Tad iškilo realus pavojus tiek man, tiek mano kūdikiui. Siaubo apimta, sukaupusi jėgas informavau šeimos narius, kurie, po spalio 27 d. Lietuvą sukrėtusios jaunos gimdyvės mirties, ir taip buvo sunkios moralinės būklės (švelniai tariant). Tuo metu buvo sunku suprasti, kas vyksta, nes mažyliui buvo vos 35 savaitės. Bet negalėjau atsisakyti.
Operacija pavyko gerai. Gimė sveikas 35 savaičių berniukas. Už visa tai dėkojame pačiam profesionaliausiam Kauno klinikų akušerijos skyriaus personalui. Kūdikis po savaitės buvo perduotas vyro globai. Deja, savo vaiko nemačiau nei kai jis gimė, nei vėliau, nes su virusu teko kovoti dar dvi savaites.
Pradžia buvo sunki. Iškart po gimdymo buvau perkelta į reanimaciją, prijungta prie daugybės aparatų, kurių pagalba buvo stebima mano būklė, o jų pypsėjimo dar ir dabar, praėjus daugiau nei mėnesiui, negaliu pamiršti. Sunku papasakoti, ką tuo metu jutau aš ar mano artimieji (ypač vyras), kai mano sveikata blogėjo, pradėjo trūkti oro bei buvo diagnozuota sunki abipusė pneumonija.
Vaizdas reanimacijoje – sukrečiantis. Visur vien aparatai, žmonės, kurie guli intubuoti, nes patys nebegali kvėpuoti. Dėka daktarų ir sesučių, kurie stengėsi ir darė viską, kad pasveikčiau, po sunkiausių mano gyvenime dviejų savaičių grįžau namo pas šeimą. Jausmas buvo neapsakomas. Dėl to didelį ačiū sakau Kauno klinikų centrinės reanimacijos personalui ir akušerijos skyriaus personalui – tiems, kurie dirba tikrai sunkų darbą, nes be jų pagalbos nežinau, kaip šiandieną būtų buvę. Dabar galiu šypsotis, kai viskas liko tik kaip baisus sapnas. Dėka jūsų šiandien laimingai sūpuoju savo naujagimį.
Gal ir skamba nuvalkiotai, tačiau paantrinsiu visiems tą sakiusiems iki manęs: kol pats nesusiduri su šia liga, galvoji, kad ji nerimta ar net išgalvota. Bet kai pats pamatai kvėpuoti savarankiškai negalinčius jaunus žmones supranti, kokia plona linija skiria mus nuo tragedijos.
Na, o nėščiąsias, būtent dabar planuojančias ar jau besilaukiančias, raginu stipriai pamąstyti dėl savęs ir savo artimųjų bei logiškai įvertinus situaciją pasiskiepyti ir padaryti viską, kad ši liga neaplankytų ir jūsų šeimos.
