Koncertą pradėjo prancūzų trio „Journal Intime“, į Vilnių atvežusi Jimi Hendrixą. Gyvos legendos, tiesa, nepavyko pamatyti, tačiau jo dvasia sklandė saksofono, trimito ir trombono garsų mišinyje. Jimio rankoms tyliai bėgiojant žemomis gitaros stygomis, Fredo Gastardo bosinio saksofono vibracijos ir ritmai kaitaliojosi su spygaujančiu Matthiasaso Mahlero trombono solo. Sylvaino Bardiau trimitui pertraukiant įsivyraujančią harmoniją, užsimerkęs priešais save tegalėjai matyti besišypsantį Hendrixą, gitarą sunkiantį trimis rankomis.
Aukščiausiame taške iš trimito pasigirdo ir pats Jimio balsas, uždegęs trijulės ronkenrolą ant scenos. Pasirodymą užbaigė psichodelinis saksofonisto solo, pro duslias natas pasigirstančio balso aidas, sukuriant elektroninį skambesį trimitu ir trombonu. Šįkart Jimis nutarė gitaros nedeginti, tik santūriai nusilenkti publikai ir pakilti į užkulisių tamsą.
Po petraukos scenon žengė olandai „Rubatong“, su savimi įnešę rudens darganą ir tamsą. Perkusininkės T. Koleva varpelių dūžiai dunksint Luco Exo kontraboso stygoms pildė egzistencinio pykčio ir nepasitenkinimo pilną Hano Buhrso vokalą. Garsams panašėjant į triukšmą, aukštos René van Barneveldo gitaros natos nešė žiūrovą absoliučios beprasmybės link, metalofoną primenančios perkusijos virpesiai klejojo aplink su savimi kovojantį vokalą, būgnams stengiantis įvesti greitą ritmą.
Tirštą tamsų orą pjaustę šaižūs gitaros garsai grūmėsi su nepalaužiamu kontrabosu, melodijai nusispalvinant bliuzo štrichais. Beprotiška disharmonija, papildyta poetiškomis Buhrso klejonėmis, nešanti vis gilyn, sustojo prie pakvaišimo slenksčio ir lėtomis gitaros dejonėmis leido žiūrovui grįžti. Beprotiškas ritmas ir egzistencinis chaosas užvaldė į transą panirusią publiką, ovacijomis prašiusią atlikėjus nepalikti scenos.
Leidęs valandą pasibastyti po naktinėjantį Vilnių, džiazas ir vėl leidosi jaukinamas minkštame krėsle. Antrasis koncertas žadėjo mažiau brutalumo ir maišto, melodingesnę džiazo kelionę.
Apdovanotas už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai, V. Ganelinas pristatė savo suburtą kvartetą. Iš psichodelinių sąmonės narstymo vingių, Lietuvos džiazo legenda abstrakčiais elektronikos kamuoliais kėlė žiūrovus į kosmoso lankas. A. Gotesmano būgnų tipenimas šluotele, lyriškas G. Waiserfirero ūdo stygų žaismas ir E. Kenanos vokalas grąžino į plačias Andalūzijos lygumas. Instrumentams pasimetus fantasmagoriškų žvėrių girioje, kiekvienam bandant rasti savo vietą, iškilę tamsūs V. Ganelino fortepijono garsai išgaudė ir prijaukino žiūrovus. Kosminę V. Ganelino odisėją lengvomis natomis pabaigė banguojantis E. Kenanos šokis.
Vakarą užbaigti patikėta danams „Pierre‘as Dørge & New Jungle Orchestra“, padedant L. Mockūnui. Tolimą džiunglių meditaciją pradėjo balkaniškas šokis, į beždžionyną imantis panašėti pučiamųjų būrio šėlsmas, įnirtingai diriguojant Pierre'ui Dørge'ui, susiliejo su I. Becke‘ės klavišinių ir M. Anderseno būgnų ritmu. Duslūs L. Mockūno bosinio saksofono papsėjimai aidėjo M. K. Čiurlionio preliudo pasivaikščiojime Dzūkijos miškais, lapėms šokant fortepijono klavišais ir paukščių būriui kylant iš pučiamųjų. Kiekvienam instrumentui papasakojus savo istoriją, sceną užvaldė L. Mockūno saksofono vedamas Balkanų chaosas ir nežabotas džiaugsmas.
Džiazo dieną pradėjęs tamsus skambesys, epogėjų pasiekęs V. Ganelino džiazo meditacijoje, buvo nubrauktas paskutinėje koncerto dalyje, lengvu elgesiu dalinusioje pozityvius ritmus ir mažiau mąslią mintį.
Tekstą parengė specialusis DELFI Piliečio reporteris „Vilnius Jazz“ festivalyje Andrius Balčiūnas.