Esu mokiusi saulės vaikus piešti, klausiusi pamirštų senelių istorijų, guodusi smurtą patyrusias moteris, bendravusi su trečiojo pasaulio žmonėmis (nors gerokai mažiau, nei norėjau, ką gi – dabar bus proga), taip pat konsultavusis su teisininkais, psichologais, Žmogaus teisių aktyvistais.
Yra pasitaikę ne vienas ir ne dešimtis atvejų, kada grįždavau namo verkdama ir norėdavau pasislėpti nuo viso pasaulio, nes man nepavyko... Tačiau kiekvieną kartą išaušdavo rytas, prižadindavo skambutis, ir balsas kitame gale sakydavo: yra dar viena galimybė.
Dar vieną galimybę turi ir pas mus atvykstantys žmonės. Svarbiausia – suteikti jiems daugiau nei būstą ir pinigus.
Pirmas dalykas, ko kiekvienam žmogui reikia, tai – bendravimas, kitų žmonių artumas, parama, tiesiog žmogiškas pokalbis. Kasmet Lietuvos universitetai į pasaulį išleidžia daugybę socialinių darbuotojų ir psichologų. Argi tai ne puikiausia išeitis – galbūt net gavus paramą iš Europos, įdarbinti jaunus Lietuvos žmones pagal specialybę?
Be to, galima atgaivinti psichologo padėjėjo specialybę, tai yra nebūtina studijuoti aštuonis metus, kad taptum visateisiu psichologu, jau po keturių studijų metų galėtum eiti dirbti su lengvesniais atvejais, pavyzdžiui, kai žmogui labiau reikia ne gydytojo, o tiesiog protingo draugo. Manau, išsilavinusiems pabėgėliams tai tiktų. Nes svarbiausia, pabrėžiu, nugalėti žmonių nesaugumo jausmą, kad nebūtų būrimosi į getus (tai ir emocinę prasmę turintis žodis). Visiškai normalu žmonėms norėti bendrauti su savais, tačiau tai neturi tapti fanatizmu, kaip, deja, yra kai kuriose kitose šalyse.
Kalbant apie kitas šalis – lietuviai bijo, kad kils chaosas kaip Vokietijoje, Italijoje. Skubu priminti, kad pas mus atvykstančių pabėgėlių skaičius yra nedidelis, tik 325.
Pavyzdžiui, iki šiol jokie afrikiečiai nėra sukėlę problemų, o 2013 metų duomenimis, jų Lietuvoje gyveno 264. Manau, pasirūpinus psichologiniais dalykais (daug lengviau kontroliuoti, kai žmonių trys šimtai, o ne trys šimtai tūkstančių, kaip yra Vokietijoje ir kitur), jau atkristų vienas rizikos faktorius. Tereikia padirbėti neatbulom rankom (pažadu, kad mano rankų pora irgi darys, ką gali). Toliau: dar vienas psichologinis aspektas.
Tai, kad Lietuva yra labai maža šalis, yra pliusas. Gali nuskambėti keistai, tačiau faktas, jog per kelias dienas gali apvažiuoti visiškai visą šalies teritoriją, pažinti vos ne kiekvieną kampelį, veikia raminančiai. Kažin, ar aidinčią milžinišką menę galima pavadinti jaukia. Daug labiau šis terminas tinka mažam kambariukui! Taip ir čia: kokiame Niujorke užtenka paeiti kelis žingsnius į šalį, ir tu jau pasiklydęs, atsidūręs nežinia kur, o Vilniuje, kaip rašė viena rašytoja, net norėdamas romantiškai paklaidžioti to nesugebėsi!
Ką reiškia „savas“? Tai reiškia pažįstamas, o norėdami, pabėgėliai labai lengvai galės pažinti visą miestą ir net visą šalį. Dėl to tikrai neteks pamesti savęs tarp milijonų nepažįstamų veidų ir vietų. Žmonių – tik kiek per du milijonus, nėra maišalynės, grūsties, galima lengvai rasti atokių mielų vietelių pabūti atskirai, bet kartu netoli nuo kitų.
Vis dėlto, nesakau užsimerkti prieš problemas. Lietuva nėra įsipaireigojusi paskelbti atvykusiųjų neliečiamais karaliais. Jeigu kiltų rimtų problemų, tokių kaip piktybinis chuliganizmas ar terorizmas (visada reikia ramiai ir ryžtingai pasiruošti visiems atvejams), iš karto reikia turėti veiksmų planą. Su tokiais dalykais dar neteko susidurti, tad negaliu pasakyti nieko konkretaus, bet turiu omenyje rimtų bausmių panaudojimą (kalėjimas, deportavimas).
Juk Lietuva – visateisė Europos Sąjungos narė. Ji turi teisę nebepriimti daugiau atvykėlių, jei pirmieji kels bėdų. Supratingumas, tolerancija, pagalba – taip, be jokios abejonės, tačiau NE abejingumas, nuolaidžiavimas, ignoravimas. Tam įvairios tarnybos ir yra, kad rastų aukso vidurį visoms pusėms.
Na, o pabaigai – kaip šauksi, taip ir atsilieps. Daryk kitiems tai, ką norėtum, kad tau darytų. Kai tik prasidėjo konfliktas Ukrainoje, lietuviai buvo išsigandę. Tikrai ne kiekvienas galėtų stoti ginti Tėvynės, jei panašus scenarijus pasikartotų Lietuvoje.
Vyresni žmonės dar atmena karą, jaunesni yra bent jau girdėję istorijų ar, galų gale, matę filmus. Įsijautęs kiekvienas lietuvis galėtų suprasti, ką jaučia žmonės, skaudančia širdimi paliekantys savo gimtines ir vykstantys į absoliučią nežinią – ramiąją mūsų Lietuvą. Tai ne emigravimas, kada gali rinktis – ten šalta, ten mažai moka, ten kalbos nemoku, ten šiaip nenoriu. Tai – gelbėjimasis, griebimasis už paskutinio šiaudo.
Tikiuosi, įkvėpiau nors truputį pozityvumo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!