Tam tikrus visuomenės atstovus kiekvienas vertina skirtingame lygmenyje, tačiau tenka pastebėti, kad grupės, skirstomos pagal amžių, į viską žvelgia gana panašiai. Paaugliai peikia tėvus bei mokytojus už griežtą auklėjimą ir pernelyg didelius reikalavimus, tėvai skundžiasi vaikų atgrasumu, o senyvo amžiaus žmonės stebisi vyraujančia pagarbos stoka. Pati būdama paauglė noriu pabandyti bent dalį to apžvelgti, tačiau ne tik iš savo pozicijos.
Turbūt ne kartą iš suaugusiųjų lūpų esate girdėję, galbūt ir patys mėgstate sakyti, kad jūsų laikais vaikai buvo kitokie. Šiam teiginiui nepritarti būtų kvaila, o vienintelė to priežastis yra naujausios technologijos, įvairūs mokslo atradimai ir visos kitos įdomybės, juk būtent tai mūsų kartai atvėrė duris į daug platesnį galimybių ratą.
Dar viena, mano jau minėta priežastis - tėvai bei jų auklėjimas. Manau, kad dauguma jų vaikystėje patyrė itin griežtą auklėjimą, todėl dabar ne vienas savo vaikui skiria daug švelnesnį ugdymą. Gal ir neblogai, kad sovietinių laikų sindromas nebesitęsia, nors visi puikiai žinome, kad dar yra tėvų, kurie vadovaujasi tais laikais vyravusia auklėjimo nuostata. Būtent todėl kyla klausimas, kurie tėvai savo vaiką veda teisinga kryptimi? Ar tie sovietinių pažiūrų tėvai, ar šiuolaikiniai tėveliai, pildantys kiekvieną savo vaiko užgaidą? Taip, yra dar trečioji, mano nuomone, teisingiausiai besielgianti grupė tėvų, bet vargu, ar verta apie ją kalbėti, kadangi tokia grupė sudaro itin mažą dalį Lietuvos visuomenės.
Laisvė. Jos trokšta kiekvienas iš mūsų, bet visi ją supranta skirtingai. Man laisvė asocijuojasi su galimybe sprendimus priimti savarankiškai, o dauguma mano bendraamžių ją jaučia, galėdami savaitgalį prisigerti. Būtent todėl tėvų siekimas apriboti savo vaiko laisvę yra ganėtinai naudingas, atsižvelgiant į to vaiko slaptus ketinimus.
Tuomet kyla dar vienas klausimas: kas skatina jauną žmogu laisvalaikį praleisti žalingai? Manau, veiklos, pramogų trūkumas, kurių Lietuvoje tikrai trūksta. Bet vėlgi, galbūt jaunas žmogus yra tiek sugadintas, kad nebegeba/nebenori kažko siekti, užsiimti jį dominančia veikla, todėl ir eina lengviausiu keliu, seka lygiai taip pat sugadintais savo bendraamžiais. Ir kas baisiausia, toks rodomas pavyzdys plinta kaip koks virusas, kuris užkrečia vis daugiau ir daugiau žmonių.
Bet kodėl šito viruso sustabdyti neįmanoma? Turbūt todėl, kad jis išplitęs internete ir keliauja po visus tinklapius, kol galiausiai paveikia jauną, neapsisprendusį žmogų, kuriam rodomas pavyzdys atrodo normalus elgesys.
Jam atrodo normalu, kad socialiniuose tinklapiuose yra talpinami nepilnamečių vaizdo įrašai, kurie moko per minutę surūkyti cigaretę, pjaustytis rankas, o dar nežmoniškas „like'ų“ skaičius skatina jį daryti kažką panašaus, juk ir jis nori būti populiarus!
Pamenu, kai nuolat girdėdavau kalbas, kaip kas nors matė rūkantį, geriantį darželinuką. Tuomet, tiesą sakant, buvau įsitikinusi, kad tai tik prasimanymas. Aš tikrai negalėdavau įsivaizduoti, jog tik kalbėti išmokęs vaikas, dėl kažkieno įtakos gali šitaip elgtis. Vis dėlto tą „prasimanymą“ kažkada pamačiau savo akimis. Matyti šešemetį su cigarete rankoje, o dar šalia jo einantį visa galva žemesnį berniuką su alaus buteliu, buvo kažkas nerealaus, žinoma, blogąja prasme. Dabar toks vaizdas mano akims - vos ne kasdienybė, todėl, kad ir kaip būtų skaudu, tai matydama nebesistebiu. Taigi, aukščiau įvardyta socialinių tinklapių problema tikrai pasitvirtino. Ir šį kartą tėvai labai klysta manydami, kad jų vaikas sėdėdamas prie kompiuterio yra daug saugesnis nei žaisdamas kieme.
Turbūt pastebėjote, kad paskelbus žiniasklaidoje, kaip kas nors sušaudė „n“ žmonių, iškart pasipila jų antrininkų su dar baisesnėmis pasekmėmis? Tai vis dėlto informacijos slėpimas gal būtų kažkiek naudingas? Kiek žinau, sovietiniais laikais bet koks nusikaltimas nebuvo viešinamas ir, rodos, pasaulis tikrai buvo daug ramesnis. Sakoma, kad išgirdus apie kažkokį nusikaltimą žinai, ko saugotis ir tampi daug atsargesnis, bet po velnių, iš kur aš galiu žinoti, kad esant parduotuvėje, kokia nors miela bobutė neišsitrauks šautuvo? Todėl vienaip ar kitaip, nuo tokių žmonių neapsisaugosi, bet jų skaičių sumažinti įmanoma.
Nepaisant viso šito blogio, džiaugiuosi, kad vis dar yra nemaža dalis jaunų žmonių, kurie turi stiprią valią, tiki gyvenimu, jį myli ir yra aukštos moralės asmenybės. Tiems, kas vis dar trokšta imti pavyzdį iš asocialaus jaunimo, norėčiau palinkėti šiokio tokio individualumo. Tiesiog stabdykime sergančios visuomenės plitimą!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!