Las Flores sala ir Santa Elena (miestelis pakrantėje) dažniausiai yra tranzito taškas, keliaujantiems į Majų šventyklas džiunglėse, bet abu miesteliai yra verti dėmesio bei laiko ir juose galima atrasti labai malonių, netikėtų staigmenų.
Dažnai aptrupėję ir daug metų tinkuotojo nematę pastatų sienos yra nepamirštamos kūrybingų dažytojų, nebijančių ryškių spalvų: einant pro šalį mirga dangaus žydra, ryškiai raudona, žalia, apelsininė ir kitos charakteringos spalvos. Tiesą pasakius, šis žaismingumas tipiškas visai Lotynų Amerikai, bet Las Flores miestelyje jis atrodo ypatingas, tarsi visada toks buvęs, nelyg namukai patys būtų išaugę, išstypę iš žemės.
Bene pusė šių margučių yra viešbučiai ar jaunimo nakvynės namai. Daugiau informacijos apie bene kiekvieną iš jų galima rasti „Lonely Planet“ puslapyje. Būtent ši svetainė man padėjo sėkmingai rasti, kur padėti galvą porai naktų.
Visai atsitiktinai renkantis viešbutuką (o čia svarbiausias kriterijus buvo ribotos finansinės galimybės), pavyko patekti į „teisingą“ salos pusę – vakarų. Kodėl vakarų? Skubu atsakyti: fantastiški saulėlydžiai, kai paskutiniai saulės spinduliai šoka virš ežero paviršiaus ir nudažo dangų šilčiausiais atspalviais.
Gerai nusiteikęs, šiems kraštams populiarią melodiją švilpaujantis autobuso vairuotojas tvirtino, kad Las Flores miestelyje gyvena apie 1500 – 2000 gyventojų. Dauguma jų mielai vaikštinėja vakare su savo vaikais, kitais šeimynykščiais, draugais (šunys nepopuliarūs). Dar reikėtų pridėti kaimyninio miestelio, Santa Elena žmones, išsižiojusius turistus ir štai visi, kuriuos galima sutikti vakare.
Šeštadienis yra ypatinga diena, nes tam tikroje vietoje, gatvėje palei ežerą, groja marimba atlikėjai (marimba – ksilofoną primenantis, tradicinis medinis instrumentas). Grojamos melodijos yra labai paprastos, dažnai lydimos šokių, kurie primena salsos judesius. Šalia muzikantų vietinės moteriškės pasistato plastikinius stalus ir nukloja juos tacos, dorados, burritos ir kitais vietiniais ir nevietiniais patieklais. Kainų sistema paprasta – tiek patiekalas, tiek gėrimas kainuoja tiek pat: 5 Quetzales (apie 1,79 Lt). Vienos porcijos merginai užtenka, vaikinai gali neatsispirti ir antrai.
Toks maisto prekiavimas, kai jis pagaminamas namuose ir tiesiog iš puodo pardavinėjamas, vadinamas „street food“ (lt. gatvės maistas). Jautresnio skrandžio turistams nelabai rekomenduojamas, nes virėjos nei moka mokesčius, nei jas tikrina sanitarinė tarnyba, taip kad galima tikėtis visko. Aš pasiryžau, nes buvau tiesiog užsispyrusi – kaip gi čia lankytis tokioje vietoje ir neparagauti vietinių patiekalų kartu su paprastais gvatemaliečiais, tiesiog sėdint gatvėje ant plastikinės kėdės ar šaligatvio ir klausantis marimbų. Nieko bloga nenutiko, o teigiamas emocijas butų net sudėtinga išmatuoti!
O keturiasdešimt kilometrų nuo Las Flores, džiunglėse, glūdėjo Majų šventyklos, bet tai jau kita istorija ir čia ne laikas ir ne vieta ją pasakoti.
Eugenija - šiuo metu Gvatemaloje gyvenanti ir dirbanti lietuvė. DELFI publikuojamuose autorės tinklaraščio įrašuose - tiek keliautojo dienoraštis, tiek asmeniniai įspūdžiai ir patirtys gyvenant šioje šalyje
„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.