Kur jaunimas šiais laikais žvelgia, kokią pagarbą jie jaučia tautos didvyriams? Na, sveiku protu nesuvokiama, kaip tos merginos taip iš himnelio pasityčiojo. Mano laikais už tokį poelgį stipriai atsirūgę būtų.

Šio mano straipsnio esmė yra klausimas jaunimui, klausimas tautos atstovams: ar galima šitaip baisiai išniekinti giesmelę? Aš nemiegu jau antra para, nes mintys apie patyčias iš mūsų himno neišeina. Negaliu sulaikyti ašarų, kai pagalvoju, ką Vincas pasakytų, ką jis pagalvotų, jei tik galėtų girdėti.

Štai vakar kelioms minutėms vos užsnūdau ir sapnuoju Vincą. O jis gailiomis akimis, pilnomis skausmo žiūri į mane ir verkia. Pašokau iš miego ir atsivertusi istorijos knygelę, kurioje yra Vincelio nuotraukėlė, rėkiu: „Vinceli, aš kovosiu, kovosiu už jus, tik neverkite, mielasis“. Ir nepatikėsite,vos man užmigus prieš akis išnyra Vincas.

Jis šypsosi ir paprašo drauge sugiedoti jo kurtą giesmę. Staiga jis mane apkabina savo kaulėta rankele ir mes užgiedame. Giedame taip smarkiai įsijautę, kad man net ašaros byra. Ir staiga vėl nubundu. Tik šį kartą ne dėl skaudulio, o dėl durų skambučio.

Atidariusi duris matau - stovi kaimynas. „Na, ko rėki, ponia Janina?“, - pasiteiravo jis. Nustebau labai, nes negalėjau patikėti, kad aš miegodama iš tikrųjų giedojau. Paaiškinusi kaimynėliui, kas ir kaip įvyko, jis taip pat apsiverkė. Verkėme abudu apsikabinę ir diskutavome. Ką gi Vincas dabar jaučia: ar jis nepyksta, kad kažkas taip išniekino jo kūrinį, o gal jis verkia rojuje, po obelimi atsisėdęs?

„Na, ne, - tariau aš. - Juk turime kovoti už mūsų istoriją, turi būti nubaustos tos mergaitės“. Kaimynas Pranelis su manimi visiškai sutiko. Pragiedojome visą naktį mes himnelį vis pabučiuodami Vinco nuotrauką. Kovokite, jaunimas, ir jūs už mūsų didvyrius, neleiskite kažkam iš jų tyčiotis. Mylėkime ir puoselėkime himną. Skleiskime jo žodžius jų nekeisdami, nes jie tokie tobuli. Te šviesa mus lydi amžinai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!