Noriu pasidžiaugti, kad egzistuoja nuostabus ir tikrai visiems prieinamas dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuriame galima ne tik išvystyti gerus filmus, bet ir susipažinti su jų autoriais ir filmų kūrimo istorijomis. Ačiū organizatoriams ir savanoriams. Pasidalinsiu įspūdžiais apie kai kuriuos matytus filmus.
© Shutterstock nuotr.

Nesėkmingi „Pietūs Lipovkėje“

Peržiūrėjus filmą „Pietūs Lipovkėj“ kilo vienintelė mintis – per trumpas, ne iki galo išreikšta mintis... Bet labiausiai nustebino filmo režisieriaus (Lino Mikutos) pasirodymas po filmo peržiūros. Jis kažkodėl ėmėsi atpasakoti filmo turinį ir atskleidinėti temą. Ir kas keisčiausia, pasakojimo turinys buvo labiau informatyvus nei pats filmas, o juk turėtų būti visai atvirkščiai.

Filmas, kuris turėjo sukelti nuostabą, palikti ryškesnius jausmų pėdsakus, labiau išreikšdamas kokio nors vieno išrinkto „herojaus“ istoriją, tiesiog dėl nesuprantamų priežasčių baigėsi, nespėjęs prasidėti. O juk buvo išties vertų dėmesio veikėjų (kad ir vaikinas, berods kasdien iš Šalčininkų žygiavęs po 30 km į šia Lipovkės valgyklą prasimaitinti). Tačiau filmo turinys neatspindėjo režisieriaus pasakojimo.

Taip, galima pasidžiaugti, kad filmo kūrėjams pavyko užfiksuoti veikėjų atvirumo scenas, jų nusišnekėjimus, graudžias gyvenimo istorijas, pasaulėžiūras, išraiškingus veidus. Bet jeigu filmo koncepcija rėmėsi organizuota maitinimo misija ir aplink valgyklą besiburiuojančių skirtingų likimų alkana žmonių mase, kodėl nebuvo parodyta ta geradarė organizatorė, jos veikla?

Kodėl tik iš režisieriaus pasakojimo tapo aišku, kas yra valgyklos darbuotojos, kas yra organizatoriai, iš kur paimamas maistas, kiek ir kokie žmonės lankosi šioje valgykloje ir t.t? Filme „herojai“ atsiranda tarsi iš niekur, jie arba nusišneka, arba papasakoja savo istoriją, gyvenimo filosofiją. Man kaip žiūrovui iš esmės buvo neaišku, kam daryti trumpą filmą ir paskui tiek pat laiko užsiimti filmo temos atskleidimu, savo filosofinės pozicijos dėstymu? Kas tai? Debiutanto noras pasirodyti prieš auditoriją? Tiesą sakant, galima buvo išvis nežiūrėti filmo, o tiesiog ateiti ir paklausyti paties režisieriaus principinių gyvenimo pozicijų ir ką jis mano.

Paklaustas, ar negalvoja kurti antros filmo dalies, pasakė, kad apie tai negalvoja, galbūt kada nors ateityje pagalvos. Klausimas, ar iš tikrųjų pirma dalis buvo tokia nuostabi ir užbaigta, kad reikėtų kalbėti apie tęsinį Kažkoks nesusipratimas. Sakyčiau, nereikėjo veltis į aiškinimus ir pasakojimus, apie ką yra filmas. Reikėjo sukurti pilno metro filmą.

Pasak režisieriaus, jo kūrimui buvo paskirta visa vasara, kai, visų pirma, nebuvo lengva įsilieti į tą bendruomenę, susitapatinti su filmo herojais, antra, juos sėkmingai filmuoti ir išgirsti, o paskui, gavus medžiagą, redaguoti filmą visus metus. Pasak jo paties, pirmoji versija buvo ilgesnė. Manau, režisierius praleido gerą progą sukurti neblogą filmą apie visuomenės socialinius paribius ir juose atsidūrusius žmones.

Sukrečiančios „Narsiosios širdys“

Filmas (rež. Kari Anne Moe) iš pradžių buvo kuriamas kaip istorija apie aktyvų Norvegijos jaunimą, įsitraukusį į politinį gyvenimą nuo mokyklos suolo. Tai kelių jaunuolių, atstovaujančių skirtingoms ir populiarioms politinėms srovėms, istorijos. Filme atskleidžiamas jų įsitraukimas ir dalyvavimas politikoje, pristatomas kiekvieno, atstovaujančiojo savo politinę kryptį, gyvenimas, jų priklausymas tam tikroms visuomenės grupėms, aktualizuojamos jiems svarbios problemos, sugebėjimai diskutuoti, dalyvauti debatuose. Filme apie tai pakankamai nuodugniai ir ilgai pasakojama, tai leidžia aiškiai suprasti ir matyti gan ryškų politinį jaunimo gyvenimą.

Į antrąją filmo dalį įpinti visame pasaulyje tragiškai nuskambėję Utiojos salos įvykiai (A. Breiviko istorija), kuriuose visiškai atsitiktinai dalyvavo tiek filmo autoriai, tiek viena iš filmo herojų. Tuomet net kilo abejonių dėl kino žanro. Ar tai tikrai dokumentinis filmas? Faktų sutapimas vertė galvoti, kad tai vaidybinis filmas su aktoriais, jausmingai pasakojančiais siaubingą istoriją. Tačiau šio filmo išskirtinumas yra būtent dalyvavusiųjų tuose įvykiuose tikri liudijimai.

Viena iš filmo herojų su visomis smulkmenomis pasakoja išgyventą saloje siaubą: kaip iš pradžių pasigirdus šūviams negalėjo patikėti jų tikrumu ir suvokė tai kaip fejerverkų sprogimus ar kažkokio keisto veikėjo nevykusį žaidimą su ginklu. Kaip paskui, suvokusi tikrą pavojų savo gyvybei, slėpėsi nuo žudiko, įsispraudusi plyšyje tarp uolų kentėjo. Trumpam šaudymas buvo nutilęs, paskui žudikui vis artėjant ji savo akimis matė merginos ir vaikino mirtis. Ji papasakojo, kaip manė, kad žudikas ją pamatė ir tuoj susidoros su ja, bet vis dėlto nepastebėjo praėjęs pro šalį, ir tik atsitiktinumo dėka išsigelbėjo.

Šis jos pasakojimas ir tolesni išgyvenimai kartu sukrėtę visą šalį, taip pat iki gilumos sukrečia patį žiūrovą. Labiausiai sujaudino visos tautos ryžtas ir didvyriškumas atsilaikyti prieš tokį siaubą, demonstruojant neįtikėtiną gerąją valią, kurią simbolizuoja taip vadinamos „Rožių eitynės“ bei viena svarbi mintis, skambanti maždaug taip: „Jeigu tik vienas žmogus gali nužudyti tiek daug žmonių, tai pagalvokit, kiek daug meilės mes galim duoti, kai mūsų yra tiek daug.“

Vertindamas šį filmą, galiu pasakyti, kad autoriams pavyko išspręsti kelis uždavinius – parodyti skirtingų politinių srovių formavimosi procesą, jo gyvavimą tarp Norvegijos jaunimo. Šie unikalūs liudijimai leido suvokti radikalių politinių pažiūrų destrukcinį poveikį visai visuomenei, Norvegijos visuomenės stiprybę tokių sukrėtimų akivaizdoje.

Komiškas „Be šviesos“

Įspūdingas filmas apie kvailumą, vargą, „pedikiūrą“, elektros instaliacijos ypatumus ir išrinktą tautos „didvyrį“ (rež. Fahad Mustafa, Deepti Kakkar). Jeigu norite geros nuotaikos ir egzotikos, šis filmas kaip tik jums. Tai paprasta, neprastai pasibaigusi (besitęsianti) vieno Indijos miesto istorija apie buitinius reikalus.

Filmo pradžią žymi išskirtinis elektros instaliacijos meistro „pedikiūras“, kur pėdų vaizdas greičiau primena suragėjusias gyvulio kanopas. Šis jaunuolis yra ypatingai svarbus visam miestui, nes atjungus ar dingus elektrai, jis sugeba prijungti laidus už tam tikrą atlygį. Toks tas labai gerbiamas neoficialus ryšių reguliavimo ir su elektra susijusių darbų tarnybos atstovas. Tai juokingas ir graudus, žavus ir atstumiantis filmas.

Visų pirma, imi stebėtis visur kabančių, kyšančių laidų visuma ir jų paprasta sujungimo išmone, nekreipiant ypatingo dėmesio į potencialius pavojus. Jei reikia, tiesiog sugadinama transformatorinė, kad dingus elektrai būtų galima atlikti „elektros darbus“, o esant pavojui, degantys elektros laidai užpilami vandeniu, šlapiu smėliu ar gesinami skuduru. Kvailumas yra svarbiau nei sveikas protas, todėl teisingumo sąvoka čia apversta aukštyn kojom: elementari vagystė pateisinama ir ginama, nes visiems gyvybiškai reikalinga elektra namų ar pramonės darbams atlikti.

Meistras, mistiškai suvokiantis elektrą, už savo darbą ima pinigus ir mano, kad padeda žmonėms. Žmonės, mokantys tokiam meistrui, jaučiasi teisūs, nes moka už elektrą, nepriklausomai nuo to, kad ji buvo atjungta už neteisėtą prisijungimą ar skolas. Elektrą tiekiančios bendrovės bandymai kartu su valdžios atstovais įvesti tvarką, nubausti vagiančius ir priversti susimokėti skolininkus baigėsi riaušėmis ir kaltinimais.

Be to, atsiranda vagiančių gyventojų interesus atstovaujantis ir ginantis veikėjas, grasinantis valdžiai ir bendrovei karu, neramumais. Jis kaip koks Robinas Hoodas ar tautos didvyris iškeliamas ir galiausiai išrenkamas į parlamentą.

Žiūrint filmą graudina didžiulis skurdas, purvas, netinkamos gyvenimo ir darbo sąlygos, tačiau žmonės neatrodo nelaimingi. Jie aktyvūs, šypsosi, džiaugiasi, dirba, sprendžia savo reikalus primityviausias būdais. Jei reiki, jie eina į demonstracijas, organizuoja visuomenės ir valdžios susitikimus, myli demokratiją ir ją įgyvendina.

Tautos didvyrio išrinkimą vainikuoja šventė su per tamsias gatves dyzelinio generatoriaus maitinamu ir tempiamu, įvairiomis girliandomis apipintu, garsiai muziką skleidžiančiu automobiliu. Filmo pabaigoje atrodo, kad meistras susimąsto, ar dirbdamas savo darbą elgiasi teisingai, bet tikriausiai tos abejonės – tik laikina silpnumo akimirka...

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Į restoraną Vilniaus senamiestyje užsukusią moterį išgąsdino ne tik kvapas, bet ir vaizdas (28)

Restorane „Forto dvaras“, esančiame pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje, su šeima...

Pajuokauti sumanę Laisvės alėją rekonstruojantys darbininkai netikėtai pateko į kadrą (229)

Karštą vasaros dieną rekonstruojamoje kauniečių pamėgtos Laisvės alėjos dalyje vyko...

8 mėnesių draugiškas šuniukas ieško namų (2)

Dovanojamas 8 mėnesių draugiškas šuniukas. Jis gyvena kaime netoli Vilniaus, pririštas prie būdos.

Kaunietė apstulbusi: policija vyrą nubaudė, nes pažeidimas „pasirodė“ (219)

„Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė, atrodo, neįtikėtina istorija. Skaitytoja pasakoja, kad...

Vilnietei užkliuvo ženkliukai nėščiosioms: kas toliau? Paženklinsime pensininkus ir svetimšalius? (82)

Nėščiosioms dalinami specialūs ženkleliai privertė vilnietę susimąstyti: ar tikrai žmonių...

Top naujienos

Orai: artėja nauja šilumos banga (6)

Ketvirtadienį Lietuvos orus lems stiprėjantis aukšto atmosferos slėgio sūkurys. Kaip naktį, taip...

Gydytoja papasakojo, kaip geriausia gydyti pūslelinę: tepalai ir pleistrai – praeityje (96)

Tikriausiai ir jūs esate vienas iš tų, kuris asmeniškai jau susipažino su pūsleline ( herpės...

Taline puikiais įvarčiais pažymėtame Supertaurės finale triumfavo „Atletico“ (28)

Istorinis futbolo vakaras Estijoje neprisvilo: trečiadienį vakare Taline UEFA Supertaurės finale...

Šiaudiniškius siaubiančio vyro bijo visas kaimas: jis lyg tiksinti bomba (226)

Dar prieš kelis metus Šiaudiniškiuose gyvenantis Julius Švedas buvo pavyzdingas šeimos žmogus,...

Pakvietė į vakarienę restorane – išėjo su pirkiniu už 2 tūkst. eurų (234)

Kaip manote, kiek gali kainuoti pagalvė? O dvi pagalvės ir antklodė? Žurnalistų pagalbos...

Neringos Venckienės tėvas ėmėsi veiksmų: šį kartą dėl anūkės (498)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kalėjime kalinčios Neringos Venckienės tėvas kreipėsi į...

Sostinėje pareigūnai per Žolinių reidą ne tik baudė, bet ir teikė pirmąją pagalbą (8)

Trečiadienį, Žolinių dieną, pareigūnai Vilniuje vos spėjo suktis – baudė neblaivius,...

Į restoraną Vilniaus senamiestyje užsukusią moterį išgąsdino ne tik kvapas, bet ir vaizdas (28)

Restorane „Forto dvaras“, esančiame pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje, su šeima...

Įsigijo naują telefono kortelę ir prasidėjo keisti skambučiai (75)

Įsivaizduokite, kad nusiperkate naują telefono SIM kortelę, dar net nespėjate naujuoju numeriu...

Per Žolinę gimęs Natalijos Bunkės sūnus atšventė 7-ąjį gimtadienį: šventėje dalyvavo ir Danielius Bunkus (145)

Šiandien dainininkės Natalijos Bunkės ir verslininko Danieliaus Bunkaus sūnus Kristupas atšventė...