Persėdimo stotelėje truputį susimėtėme, bet vietinis diedukas parodė kelią į kitą traukinį, tik norint į jį įsėsti, reikėjo nusipirkti dar du žetonus. O šalia stovėjo tokia rusų porelė - labai klausė, ką mes ten kalbame. Po kiek laiko vienas kitam jie sako: „Ничего непонимаю...“ (liet. nieko nesuprantu). O tada aš, aišku, prabylu rusiškai ir viską jiems paaiškinu, lyg čia būčiau ne pirmą kartą.
Taip mes per valandą nusigauname į savo Sultanahmet rajoną, kur mūsų laukia viešbutis. Išlipę iš traukinio gavome didelį gurkšnį lietaus ir per dideles balas bėgome ieškoti savo viešbučio. Nubėgus kelis šimtus metrų, šovė mintis nusipirkti turkišką skėtį. Kainavo jis tik 5 lyras (8,5 litų), tai nebuvo taip gaila, kai vėliau vakare jį pamečiau.
Pardavėjas dar ir kryptį link viešbučio nurodė. Žodžiu, viešbutuką radome lengvai, bet kai vyrukas nuvedė į kambarį, tai neapsidžiaugėme... Tai buvo kokių 7 kvadratinių metrų kambarėlis su langu į kažkokią šachtą. Gerai, kad nors dušą su tualetu kambaryje turėjome.
Kad butų paprasčiau įsivaizduoti, mes viską skaičiavome taip: visas kainas reikia dauginti iš dviejų ir truputėlį atimti, kad gautum litais. Arba dalinti iš dviejų, kad gautum eurais. Oficialus TL (turkiškos lyros) kursas buvo ~1,74 lito arba ~0,5 euro.
Pasidėję daiktus, išlėkėme kur nors pavalgyti, nes nuo 6 val. ryto buvome nieko nevalgę, o jau buvo gerokai po pietų, t.y. apie 16 val. Miestą negailestingai draskė stipri audra, skraidė skėčiai, virto vazonai ir pliaupė lietus, temperatūra buvo kokia 10 laipsnių „šilumos“. Tai labai nesiblaškydami, užsukome vos ne į patį pirmą pasitaikiusį restoraną, galvodami: „koks skirtumas“. Vėliau supratome, „koks skirtumas“, ir labai pasigailėjome.
Žinoma, turkai, turkmėnai ir armėnai buvo labai malonūs, visą laiką šypsojosi, bet mes atėjome pavalgyti ir tikėjomės, kad Turkijoj tai galima padaryti nebrangiai. Pradėjo mums siūlyti šaltus užkandžius (tokius po „du kąsnius“), kurių kainos mes nežinojome - apsikvailinome ir paėmėme porą paragauti. Užsisakėme dar vyno taurę ir alaus 0,5 L. Alus, buvo parašyta, kainuoja 5 TL. Sąskaitoj pasidarė 7 TL - apgavikai. Vėliau išsiaiškinau, kad jie rašo minimalią kainą t.y. už 0,33 L. Už tuos „du kąsnius“ irgi sumokėjome po 7 TL - brangu.
Na, o kaip pagrindinį patiekalą užsisakėme „Mixed grill“ - kaip taisyklė, tokie dalykai kainuoja nemažai, bet dviese visada persivalgai. Čia buvo visai ne taip... Jie net labai nustebo, kodėl mes dviese užsisakėme tik vieną karštą patiekalą. Porcija buvo apgailėtinai maža net vienam žmogui, o kainavo 30 TL (52 litai). Be to, dar ir nelabai skanu buvo.
Arbatpinigius 10 TL taip pat įtraukė į sąskaitą. Žodžiu, užkandome už ~150 litų ir susinervinę išėjome į miestą toliau laimės ieškoti. O pasirodo, laimė ne taip jau ir toli buvo. Už kokių 500 m, perėjus skverelį tarp Šv. Sofijos ir Mėlynosios mečetės (pastarojoje padarėme porą nuotraukų), gyvenimas radikaliai pasikeičia. Atsiranda daugiau vietinių žmogelių, gyvenimas pasidaro spalvingesnis, o ir kainos automatiškai kokius du tris kartus sumažėja.
Kadangi oras buvo prastas ir sutemo labai greitai, tai toli kažkur neklaidžiojome. Susiradome bankomatą, pavakarieniavome gerokai pigiau nei prieš tai, paragavome nerealiai skanių granatų sulčių, parduotuvėje nusipirkome vietinio brangaus vyno (aišku, pirkome pigiausią, kuris kainavo 20 TL!) ir nuėjome ilsėtis su mintimi, kad ir rytoj mūsų laukia lietus...
Ryte dar buvo tamsu labai, pasigirdo maldininkų rėkimas į garsiakalbius, primindamas, kad mes esame musulmoniškoje šalyje. Mums tai labai netrukdė, nes lyjant lietui gerai miegasi. Pusryčiai viešbutyje nenustebino nei gerąja, nei blogąja prasme. Taigi pavalgę, išbėgom į lietingą miestą.
Kad po balas ilgai neklampotumėme, nusprendėme pasivaikščioti po stogu - tam labai tinka Grand Bazaar. Bet, deja, tą dieną turgus nedirbo, nes buvo Turkijos Respublikos diena (Spalio 29 d.). Ir apskritai nelabai kas dirbo, tik kavinės, restoranai ir panašiai.
Pamatęs įdomų vaizdelį, sugalvojau jį nufotografuoti... ir čia staigmena - fotoaparatas sako „Memory card error“. Aišku, išjungiu, įjungiu kokius penkis kartus - nepadeda... Kitoje gatvės pusėje pamatome Kodak reklamą. Bėgame ten, bet veltui - juk šiandien turkų šventinė diena, sako, ateik rytoj.
Nusivylę, kulniuojame per lietų toliau pažiūrėti Suleymania mečetės iš arti. Priėję, randame didelį remontą... Ir vėl nesiseka kažkaip... Tada sugalvojame, kad reikia eiti prie Galata tilto, ten turėtų prasidėti tikras gyvenimas.
Kryptis daugmaž aiški, tai ir leidžiamės nuo kalno, apgriuvusio ir baisaus senamiesčio labirintais. Vaizdai savotiški, žmonių beveik nėra, namuose auginamos avys, visa tai atrodo kaip kokiame XV amžiuje, tik automobiliai primena, kad jau XXI amžius.
Kai jau atrodė, kad tikslas beveik pasiektas, teko ir vėl stipriai nusivilti - supratome, kad nukrypome nuo kurso kokius tris kilometrus. Bet nieko, pamatėme senovinį akveduką, Atatiurko bulvarą, išpuoštą milijonais vėliavėlių, dar kažkokią mečetę nedidelę, žodžiu, stipriai neišgyvenome, nes išvydome tikrą vietinių žmonių gyvenimą. Be to, eidami palei upę tilto link, radome atidarytą kompiuterinių prekių parduotuvėlę. Cho cho, nusipirkę naują SD kortelę, mes ir vėl turėjome fotoaparatą! Nors kažkas kartais sekasi...
Nuėjusi prie tilto, mus pasitiko Naujoji mečetė su kokiu tūkstančiu balandžių. Nusifotografavome su balandžiais ir pirmyn toliau pro tunelį ant tilto. Pakeliui dar bandėme nusipirkti internete aprašytų spurgų, bet ir čia nesėkmė - jos kainavo 2 TL, o aš bandžiau pakišti savo 50 TL...
Neturėjo vyrukai grąžos, tai ir likom be spurgų.
Pasivaikščiojimas tiltu buvo tikrai įdomus. Daug žvejų, žuvies restoranų po tiltu, aplinkui zujo daug įvairiausių laivų ir laivelių. Kitoje tilto pusėje radome žuvų turgelį su labai įkyriai (kaip ir visur) save siūlančia užkandine. Tačiau šį kartą viskas buvo labai gerai, ančiuviai ir didelės krevetės tikrai buvo švieži - pavalgėme pigiausiai ir skaniausiai per visą kelionę. Pasisotinę pietumis ir Stambulo panorama, nužingsniavom link kalno, vedančio į Beyoglu rajoną. Desertui, kaip visada, granatų sultys - fantastika!
Kalnas pasirodė labai status, todėl nusprendėme pataupyti kojas ir pakilome į viršų funikulieriumi (jie vadina Tunel). Išlipę Istiklal Cadesi gatvės pradžioje, buvome lengvai šokiruoti, nes supratome, kur tie visi trylika milijonų Stambulo gyventojų ir dar kokie trys milijonai svečių ateina praleisti laisvalaikio.
Gatvėje jautėmės kaip „prikimštame troleibuse“, norint išsukti kur nors į šoną, vos ne reikdavo paklausti žmonių „atsiprašau, ar kitoje lipate?“. Ir taip viskas tęsiasi iki Taksim aikštės, kurioje nieko įdomaus neradome. Bet užbėgant įvykiams už akių, po poros dienų šioje aikštėje įvyko teroro aktas... Taigi, apėję aplink aikštę, sėdome į senovinį tramvajų ir grįžome į pradinį Istiklal gatvės tašką. Tramvajus kaip laivas yrėsi per žmonių jūrą ir tik vieną kartą vos nesuvažinėjo užsižiopsojusio turisto.
Prisipirkę rūbų vienoje iš parduotuvių, patraukėme žemyn nuo kalno Galata bokšto link. Patekti į jį pasirodė neįmanoma dėl turistų gausos, todėl nusprendėme panorama „iš aukštai“ pasigėrėti rytoj iš pat ryto. Grįžome atgal prie tilto ir labai daug paveikslavome - save, saulėlydį, miesto panoramą, žvejus, laivus ir vėl save - labai jau gražūs vaizdai buvo.
Dar ir savo išsvajotųjų spurgų nepamiršome nusipirkti, nes jau turėjau smulkių pinigų išsikeitęs. Spurgos buvo tokios skanios, kad net užsisakiau dar vieną porciją! Beje, pamiršau paminėti, kad po pietų jau nebelijo, bet batai buvo permirkę ir pūslės ant kojų pirštų jau buvo susidariusios, todėl vaikščioti jau darėsi vis skaudžiau ir skaudžiau. Aišku, kojų raumenukai jau irgi ne pirmos jaunystės bei nėra labai jau treniruoti...
Na, bet vis tik ėjome toliau. Ėjome ieškoti seniausių ir visokių „-iausių“ Cagaloglu hamamų. Radome pakankamai lengvai, kainas mums paaiškino per tris sekundes ir, aišku, pasirinkome ne tai, ko iš tikrųjų norėjome. Aš dariau žmonai gimtadienio dovaną ir taip išėjo (tas vėliau paaiškėjo), kad sumokėjau 10 EUR per mažai, kad jai būtų suteiktas pilnas servisas ir visi malonumai, todėl likau „liaudies priešu“, o žmona išėjo beveik apsiverkusi ir nieko gero nepatyrusi. Kaip sakant, ir vėl bloga diena...
Nepasitenkinimą ir skausmą krūtinėje šiek tiek apmalšino Respublikos dienai skirti fejerverkai, kuriuos žiūrėjome su kitais žmogeliais kažkokiame skersgatvyje. Matėsi visai neblogai ir truko tai taip ilgai, o ant galo tai net plojo visi katučiu, kaip faina buvo. Žodžiu, kažkaip gyvenimas vėl prašviesėjo ir nusprendėme jau pavakarieniauti. Pasisekė visai neblogai - ir skanu, ir, palyginti, nebrangu buvo. Kadangi kojos jau nebelaikė, tai nusprendėme ir vėl nenaktinėti, o rytoj atsikelti anksčiau. O dar ir orą gražų pranešė, tai užmigome su viltimi į saulę.
Šeštadienis prasidėjo neįtikėtinai gerai, danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Papusryčiavę, šokome į tramvajų ir nulėkėme iki Beyoglu, kad pakiltumėme į Galata bokštą. Viskas pavyko puikiai - jokių žmonių, jokių eilių. Tik va užsikėlus į viršų, pamatėme sparčiai į mus artėjančius juodus debesis, kurie aptemdė visą likusią dieną, bet buvo nelietingi. Nors tiek gerai...
Na, bet mes spėjome, būdami aukštai, pasidžiaugti saulėta Stambulo ir Bosforo sąsiaurio panorama - vaizdas išties įspūdingas - vienu metu gali puikiai matyti du žemynus - Europą ir Aziją! Pasidairę, nulėkėme atgal prie vandens ir sėdome į laivą, kad praplauktumėme Bosforu.
Teko šiek tiek palaukti, kol laivas prisipildė turistų, bet šiuo atveju mums tai buvo į naudą, kad buvome pirmesni, nes užsiėmėme geresnes vietas sėdėti ir fotografuoti. Oras buvo visai neblogas, vėjas kažkaip ant mūsų stebuklingai neužpūtė, o temperatūra buvo apie 16 laipsnių šilumos.
Kelionė laivu truko nepilnas dvi valandas, todėl labai neprailgo - praplaukėme Azijos krantu iki antro tilto per Bosforą ir nuo Europos forto grįžom Europos krantu į pradinį tašką. Tai buvo vienas iš gražiausių dalykų, patirtų Stambule. Tikrai visiems rekomenduočiau! Be to, laive buvo galima sėdėti ir nevarginti savo „mirusių“ pūslėtų kojų.
Po pietų nusprendėme pabandyti laimę patekti į Topkapi rūmus. Pasivaikščioję po parką, esantį šalia sultono rūmų, nuėjome prie muziejaus, t.y. vartų į rūmus, ir pamatę begalę turistų, supratome, kad čia skirta ne mums. O be to ir kaina į muziejų žmogui 35 TL, kas pasirodė tiesiog per brangu. Vėliau nuėjome į kažkokias šventyklas, kur palaidoti sultonai su savo šeimomis.
Šventyklos buvo trys vienoje vietoje ir visos vienodos, tai du kartus batus nusiavėme, o į trečią jau net nežiūrėjome. Pasivaikščioję aplink Sofijos soborą, išgėrę kavinukėje alaus, nužingsniavome savo pavargusiomis kojomis vėl prie Galata tilto. Juk labai reikėjo paragauti tokiuose gražiuose laiveliuose gaminamų sumuštinių su žuvytėm. Tai buvo kažkas tokio visom prasmėm.
Pigu, skanu, bet apskritai Turkija ir higiena - du visiškai nesusiję žodžiai, sunku tai paaiškinti raštu. O dar Kristina pasistengė mano ir savo kelnes apvarvinti riebalais, kurie bėgo iš jos sumuštinio. Žodžiu, nusprendėme, kad kelionė gavosi nesėkminga. Nors čia dar toli gražu ne pabaiga buvo... Mūsų laukė dar sunkus rytojus, todėl ir vėl anksti pasakėm labanaktis.
Paskutinį spalio sekmadienį visada persisuka laikas. Todėl nuėjimas prie Sofijos soboro 9 val. ryto mums nepadėjo, nes realiai tai buvo 10 val. ir visi išsimiegoję turistai jau stovėjo milžiniškoje eilėje. Atsistojome į ją ir mes. Buvome sutarę, kad papildomai pinigų iš bankomato nebeimsime, tai tikėjomės, kad galėsime atsiskaityti kreditine kortele - vis tik įėjimas brangus, žmogui 20 TR.
Kol Kristina stovėjo eilėje, aš nuėjau prie įėjimo ir nustebau, visų pirma dėl užrašo - vietiniams, t.y. turkams, įėjimas be eilės (gal net ir nemokamas). Myli jie save „ant kiekvieno kampo“, pastebėjau. Tada turizmo policininkų paklausiau, ar bus galima atsiskaityti kreditine kortele. Žinoma, jie atsakė, kad taip, galima! Kaip ir galima buvo tikėtis, atstovėję eilėje, prie kasos išgirdome stebuklingus žodžius „only cash“. Riebiai aš tada iškeikiau visą turkų tautą jų „mėgstamų“ graikų kalba.
Apsisukome ir nuėjome į Žydrąją Mečetę. Ten įėjimas nemokamas, bet eilėje taip pat teko apie pusvalandį pastovėti. O nusimovus batus ir patekus į vidų, be didžiulės erdvės ir begalės turistų, joje daugiau nieko įdomaus ir nepamatėme. Dar šiek tiek pasidairę po buvusį hipodromą, kuriame ir vykdavo visas Konstantinopolio gyvenimas, nusprendėme prieš kelionę atgal dar papietauti.
Eidami gatve, matėme, kaip viena kryptimi viena po kitos lėkė greitosios pagalbos mašinos. Dar kažkaip pasijuokėme prisimindami rusų-japonų kalbos juokelį. Užkandinėje užsisakę maisto, pradėjome žiūrėti televizorių ir pamatėme Taksim aikštę, kurioje visai neseniai lankėmės, pilną policijos, gaisrinės ir greitosios pagalbos mašinų. Padavėjo paklausėme, kas čia vyksta. Jis mokėjo vienintelį anglišką žodį, kurį mes supratome puikiai iš jo išskėstų rankų - BOMB!!! Tai buvo teroro aktas, kuriame solo vaidmenį vaidino kažkoks savižudis. Jausmas buvo nekoks, kai žinai, kad už valandos reikės važiuoti metro šiame mieste ir dar skristi lėktuvu...
Bet pavyko ištrūkti iš ten be nuotykių. Tik oro uoste reikėjo praeiti pro dvigubas apsaugas. Beje, dar būdami Turkijoj, gavome SMS iš AirBaltic, kad lėktuvas Rygoje vėluos penkias valandas. Tai, kad kelionė iki galo būtų nesėkminga, AirBaltic skrydį atšaukė visai. Jie pasiūlė palaukti vidurnakčio skrydžio ir kompensacijai davė trijų latų (~14 litų) čekį arbatai dviems asmenims... Į Vilnių grįžome naktį.
--
Kokie dalykai būtini nepamirštamoms atostogoms? Rašykite apie savo nepamirštamas atostogas, kokie dalykai buvo svarbiausi ir laimėkite savaitgalį dviems SPA viešbutyje „Belvilis“. Reikalavimai: ne trumpesnis nei 1500 tūkst. spaudos ženklų straipsnis (vienas psl. „Word“ programoje). Už nuotraukas gausite papildomai 50 balų. Savo rašinius siųskite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nepamirštamos atostogos“ arba kelkite mūsų sistemoje čia. Rašinius siųskite iki rugpjūčio 17 d. Nugalėtojas paaiškės rugpjūčio 19 d.!