Mėgstu pajudėti gryname ore. O labiausiai – su draugų kompanija važinėtis dviračiais. Tą lemtingąjį kartą, lyg tyčia, parko taku myniau pedalus viena. O iš už posūkio staiga išniro kitas dviratininkas, už pasaitėlio vedinas šunimi.
Keberiokšt.
Du dviratininkai, susipynę kojomis ir dviračių rankenomis, guli pasliki (tiesa, nukentėjusi iš mūsų dviejų buvau tik aš viena), o šuo, kaltai nuleidęs į didžiulius juodus skrylius panašias savo ausis, net ir paleistas iš šeimininko rankų sėdi ir laukia, kas gi bus daroma toliau.
O padaryti reikėjo nemažai darbų: ir kviesti greitąją pagalbą, ir vežti mane į ligoninę, ir sugipsuoti mano vargšę lūžusią koją, ir pasirūpinti gerokai nukentėjusiais dviračiais, ir informuoti mano tėvus, ir po visų medicininių procedūrų pristatyti mane į namus... O vėliau... Vėliau – atnešti man gėlių, saldumynų, knygų. Paskui vis ilgiau ir ilgiau pasėdėti greta. Palaikyti mano ranką. Pabučiuoti atėjus ir išeinant. Pabučiuoti be reikalo ir be progos... Turbūt, jau supratote, kad nuo to nelemto Eismo įvykio prasidėjo gana malonus Įvykis.
Tačiau leiskite prisistatyti: Jurga. Ne Jurgita, kaip įprasta, o tiesiog Jurga. Būtent taip parašyta pase. Ir leiskite pristatyti abu eismo įvykio kaltininkus: Justas (ne Justinas, kaip įprasta, o tiesiog Justas. Taip parašyta pase), ir Bonapartas (jaunas taksas, savo temperamentu pateisinantis savąjį vardą. Be paso. Tik su skiepų knygele). Nebloga trijulė. Sakyčiau, net nemirtinga: priverstinai atostogaujanti sugipsuota Dulsinėja, kasdien po darbo punktualiai kaip žadintuvas prisistatantis kaltasis Liūdnojo Vaizdo riteris su savo nepakeičiamuoju draugu Bonapartu vietoje žirgo Rosinanto. Net mano mama pasišalindavo iš slaugos zonos, leisdama mūsų trijulei pabendrauti be jokių liudininkų.
Mano draugas Tomas, su kuriuo pastaraisiais mėnesiais lyg ir mėginome artimiau bendrauti, o neretai ir viešumoje pasirodydavome kaip pora, buvo išvykęs į sporto stovyklą Bulgarijoje. Jis retkarčiais man paskambindavo, tačiau labai nuvylė mane savo abejingumu, kai pasisakiau apie mane ištikusią bėdą. Tarytum net neišgirdęs, ką pasakiau, vėl ėmė pasakoti savo įspūdžius ir dejuoti, kad pasikeitus maistui nuolat streikuoja jo skrandis. Sąmoningai nutilau. Leidau jam išlieti savo rūpesčius iki galo. Tiesą sakant, tikėjausi, kad užbaigęs savo tiradą jis dar bent žodeliu pasiteiraus, kokią ten avariją patyriau. Deja, to nenutiko. O dėmesio spragą mano širdyje ir mintyse vis atidžiau, atkakliau ir jautriau užpildydavo Justas.
Nė nepajutau, kaip jis jaukiai ir nenuginčijamai rado vietą mano gyvenime. Jei kokią dieną negalėdavo ateiti, pašėlusiai jo ilgėdavausi ir laukdavau net spoksodama pro langą. Kaskart atėjęs jis mane kuo nors nustebindavo ir pradžiugindavo. Kartą atsinešė vaikystės laikų žaidimą „Cirkas“, ir privertė mane iki ašarų kvatojant ridenti kauliuką ir link finišo žingsniuoti spalvotais bokšteliais. Kai pamatydavo, kad neišvengiamai pralaimėsiu, jis nuridendavo kauliuką po lova, o lenkdamasis jį paimti, kažkaip „netyčia“ užkliudydavo visą žaidimo lentą, ir kelionę link finišo tekdavo vėl pradėti nuo pradžių. Ilgais vakarais Justas mokė mane žaisti šachmatais, ir ilgainiui aš tapau aistringa žaidėja bei puiki jo priešininkė. Kartais Justas atsinešdavo vaizdo įrašų, ir mudu drauge žiūrėdavome filmus. Kai pradėjau vėl savomis kojomis po truputį judėti, Justas padėdavo man išeiti į lauką. Ištikimasis Bonapartas tapo puikiu mano bičiuliu. Padėjęs galvą ant kojos lūžio vietos tarytum gydydavo mane ar bent jau padėdavo sveikti.
Kai vieną dieną iš anksto nepranešęs staiga tarpduryje išdygo iš Bulgarijos grįžęs Tomas, išvydo mus su Justu linksmai kvatojančius ir gana meiliai sukritusius į minkštasuolį – aš, tarytum pagalį ištiesusi savo dar vis sugipsuotą koją, sėdėjau Justui ant kelių, o jis laikė mane apkabinęs – Tomas net sustabarėjo. Tiesą sakant, mums su Justu taip pat praėjo noras juoktis. Deja, net pašokti iš vietos su savo lūžusia koja negalėjau. Bet ir nebuvo reikalo: nuo to įsimintino pokalbio telefonu Tomas turėjo suprasti, kad tapau jam dalykiška, šalta ir net abejinga. Tad tai, ką pamatė, tik padėjo paskutinį tašką mudviejų trumpoje ir nelabai spalvingoje jausmų istorijoje. Matyt, ir aš jam nebuvau tokia jau nepakeičiama.
Manoji koja sugijo. Pavasarį Justas man palaikė kompaniją drauge lankydamas baseiną ir jogą. vasarą vėl užšokome ant dviračių. Tiesa, nuo tada važinėju nebe su bičiulių kompanija, o tik su Justu ir Bonapartu: jam nupirkome pintą krepšelį, tvirtinamą virš priekinio rato prie dviračio rėmo. Įtiesėme minkštą paklotėlį. Bonapartas sėdi kaip tikras imperatorius ir moja kiekvienam sutiktam juodais savo ausų „skryliais“.
Sėdant ant dviračių mudviem su Justu belieka išspręsti ginčą, kuriam teks laimė vežti Bonapartą. Man atrodo, kad šuo visada mieliau važiuoja su manimi... Visus kitus klausimus išsprendžiame taikiai. O netrukus žadame rašyti prašymus tuoktis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvienas yra patyręs akimirką, kuri pakeitė jo gyvenimą – netikėtoje vietoje sutiktas žmogus tapo gyvenimo meile, per atsitiktinumą priimtas sprendimas išgelbėjo gyvybę ar keista nuojauta padėjo nepriimti viską galėjusio pakeisti neteisingo sprendimo.
Žinai, ką tai reiškia? Papasakok apie ypatingą savo gyvenimo atsitikimą mums ir laimėk puikių prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!
Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!