Kaip bebūtų keista, o kažkam, galbūt, apmaudu, bet, manau, yra būtent taip – retas kuris subrendęs žmogus gali pasakyti, jog savo kailiu nepatyrė, kas yra neištikimybė. Retas kuris gali didžiuodamasis savimi atskleisti tiesą, kad niekada nebuvo „nuklydęs“ nuo tiesaus ištikimybės kelio. O ar daug kas susimąsto, kokios neištikimybės priežastys? Aš susimąsčiau ir pasidomėjau, pasiklausinėjau žmonių, pasiklausiau įvairių nuomonių ir pridėjau savąją. Štai kokias asmenines išvadas aš padariau:
1.Kažkas naujo
Galima teigti, kad pirmas „posūkis į kairę“ dažniausiai įvyksta dėl tokios priežasties – norisi sužinoti, ar su kitu partneriu viskas būtų taip pat…O gal geriau? O gal blogiau? O kiek kitaip? Tiek vyrai, tiek moterys pirmą kartą „nusidėdami“ savo antrajai pusei, jaučiasi labai kalti. Bet jiems tai nėra priežastis nedaryti to, kas labai įdomu. Juk įdomu? Juk tai kažkas naujo!
O žmogus yra toks individas, kuriam visą laiką norisi kažko naujo – naujų drabužių, naujo automobilio, naujo buto, naujo namo…Galima net palyginti su maisto vartojimu: vakar valgiau grikių košę, šiandien taip pat valgau grikių košę, bet ryt aš jau jos tikrai nebenorėsiu...Tačiau poryt aš vėl galėsiu valgyti grikių košę, kadangi ryt pasmaguriausiu kažko kito!Bet tik vieną kartą!
Taigi, kaltė, kuri, galbūt, jaučiama padarius tai, ko nederėtų daryti, kažkaip savaime ištirpsta savęs pateisinimo tyruose jau vien dėl to, kad grįžtama į „teisingą kelią“. Kartais nutinka net taip, kad išdavęs savo antrąją pusę, neištikimasis taip užblokuoja savo pasąmonėje tą įvykį, kad po kurio laiko net pats nebesupranta – ar tai buvo iš tikrųjų, ar gal tik sapnas?
Prevencija: užbėgti tokiems nemaloniems įvykiams už akių galima tik esant labai įvairiapusiškam ir išradingam. Tai reikalauja išmonės ir atidumo, o tokių savybių mūsų laikais žmogui labai trūksta.
Prevencijos sėkmės tikimybė – mažiau nei ketvirtadalis iš šimto procentų.
Išvada: neištikimybė iš smalsumo dažniausiai paties neištikimojo net nepripažįstama kaip tokia. Dažniausiai šis „nuokrypis nuo normos“, kuris, kaip taisyklė, atsitinka jauname amžiuje, taip ir lieka neišaiškintas, arba už tai būna atleista. Galbūt tai ir išeitis...
2.Kerštas
Kerštauti – saldu, bet rezultatas retai kada tenkina. Kerštaudamas žmogus gali padaryti labai daug bjaurių dalykų ir dėl to net nejausti jokios sąžinės graužaties, tačiau galutinis rezultatas anaiptol nedžiugins - visi trys (nors būna ir daugiau) tokio veiksmo dalyviai po tokių piktybiškų veiksmų lieka „it musę kandę“: išduotasis neprisiima atsakomybės dėl pradinės priežasties, kadangi paties veiksmai nublanksta prieš dabartinį faktą, išdavikas savo veiksmus motyvuoja teorija „kas pradėjo pirmas?“ ir visiškai nesijaučia kaltas, o tas su kuriuo buvo kerštaujama, lieka nulio vietoje (dažniausiai).
Būna, kad toks kerštingas poelgis „pakursto prigesusią ugnį“ ir poroje naujai užverda aistros, tačiau ilgainiui lieka tik skaudus prisiminimas - toks „pagaliukas į ratus“... Šią neištikimybės situaciją lyginant su maistu, galima įsivaizduoti taip: laikydamasis grikių dietos nusižengiau taisyklėms – suvalgiau puodelį karšto šokolado. Paskui grįžau prie grikių dietos. Antroji pusė, kuri taip pat laikėsi grikių dietos, norėdama paerzinti, man žinant suvalgė du puodelius karšto šokolado.
Rezultatas – abu nusižengėme taisyklėms ir abiem nuo to tik blogiau, nes grikių dieta - kaip nesuk - jau nebebus tokia veiksminga, kokia turėjo būti.
Prevencija: teisingiausias žingsnis užkirsti kelią tokios išdavystės galimybei – sugebėti įtikinti tą, kuris trokšta keršto, kad tai, kas nutiko „priešistorėje“, jam tik į naudą, kadangi dabar aišku, kad jis – pats „– iausias“. Idealu, jei taip nutikus, partneriai atvirai pasikalba ir prieina bendros išvados, kad gerai tik ten, kur mūsų nėra...
Prevencijos sėkmės tikimybė turėtų būti apie penkiasdešimt procentų. Tai – lūžio taškas.
Išvada: kerštas skausmo negydo. Didėja ne pasitenkinimas savimi, o „košės“ virimo dalyvių skaičius. Srėbti vistiek kiekvienas turės pats.
3.Netenkina dabartinis seksualinis gyvenimas
Tokį neištikimybės motyvą labai sunku vertinti objektyviai, kadangi jis gali būti skirstomas į daugybę skyrelių: impotencija, monotonija, užimtumas, potraukio išnykimas, seksualinės fantazijos ir t.t.. Tokioje situacijoje kalti jaučiasi abu.
Dažniausiai tai kelio skyrybų link pradžia. Dauguma porų, kuriose partneriai būna neištikimi dėl to, kad jų nebetenkina seksualinis gyvenimas, anksčiau ar vėliau išsiskiria. Kadangi šis neištikimybės tipas yra ne impulsyvus, atsitiktinis, o išgyventas ir prieitas, tarsi liepto galas, galima teigti, jog neištikimybė šiuo atveju atstoja oro kaukę dūstančiajam. Reikėtų pažymėti, kad tokia neištikimybė, rodos, labiau būdinga vyrams, nes moterys šiuo atžvilgiu yra kur kas kantresnės. Dažniausiai tokie įvykiai sujaukia ramų ir monotonišką šeimos gyvenimą jau vyresniame amžiuje ir, jei lieka neišaiškinti, kartojasi fazėmis.
Prevencija: kadangi tokios neištikimybės priežastys gali būti skirstomos į daugybę papildomų „priežastyčių“, sunku apibūdinti ir priemones, kuriomis būtų galima sustabdyti procesą. Juolab, kai tai būna susiję su seksualinėmis fantazijomis. Esmė tame, kad tas, kuris „eina į kairę“, pats jaučiasi kaltas, kad neišdrįsta išreikšti savo norų ar tam tikrų priekaištų antrajai pusei, tačiau ir negali atsispirti potraukiui įgyvendinti savo seksualines užmačias.
Palyginimas su taip pačiais grikiais: noriu ramiai valgyti iš savo lėkštės, nes visada žinau, kas joje yra, bet niekam nematant paragausiu, ką valgo kiti. Jei pavyks, valgysiu iš abiejų lėkščių.
Prevencijos sėkmės tikimybės nėra, nes kiekvienas atvejis individualus.
Išvada: tokios poros arba ilgai gyvena kartu, žinodamos apie neištikimybę, arba tiesiog skiriasi. Susitaikyti ir suprasti arba pasukti skirtingais keliais – viena iš dviejų...
Šiam kartui užteks. Net per akis. Ir to per daug. Susimąstymui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!