Kodėl pastarosios institucijos nieko nenori girdėti, o žiniasklaida ir televizija tyli apie įsisenėjusią neįgaliųjų integracijos problemą? Ar tikrai visa neįgalių vaikų integracija į visuomenę baigiasi sulaukus aštuoniolikos ir baigus vidurinę mokyklą? Atsakymų ilgai ieškoti neprireikė.
Karolis Motiejauskas – neįgalus ir izoliuotas
Dvidešimt dviejų metų K. Motiejauskas gyvena Palangoje bei nuo kūdikystės serga cerebraliniu paralyžiumi, pasireiškiančiu raumenų silpnumu dėl nesubrendusių galvos smegenų pakenkimo. Dvyliktos klasės Palangos „Baltijos“ vidurinės mokyklos specialiųjų poreikių ugdymo skyriuje Karolis laukė su nerimu, nes baigus ją, nusimatė tik kambario sienos visam paauglio likusiam gyvenimui.
Laimei, lovoje jis gulėjo tik pusmetį, kada Palangoje buvo įkurta socialinių paslaugų tarnyba, kuri ir įsteigė suaugusių žmonių su negalia centrą. Šiam centrui trūksta kvalifikuotų specialistų, įrangos, treniruoklių, vėžimėlių. O ką jau šnekėti apie pramogas ar neįgalių vaikų gydymą, progresą. Kiekviena diena tokiame Dienos Veiklos Centre kainuoja dvidešimt litų, kuriuos sumokėti gali ne kiekviena neįgalų vaiką auginanti šeima.
Karolis ten lankosi tris kartus per savaitę, jo draugai – dar rečiau. „Kam ten eiti, jei nėra veiklos ar pramogų. Sėdime taip pat, kaip namuose, tik kad dabar jau darome mankštą – pagaliau gavome kamuolį, kurio ilgai reikėjo“, - praradęs viltį, kad kažkas gali pasikeisti, kalbėjo neįgalus vaikinas.
Švietimo skyrius: visos Palangos bendrojo lavinimo mokyklos yra pritaikytos neįgaliųjų integracijai
Visų pirma nuomonės apie neįgalių vaikų integraciją Palangoje nusprendžiau paklausti miesto švietimo skyriaus darbuotojų. Surinkusi Laimos Valužienės, švietimo skyriaus vedėjos numerį, atsiliepė įžūlus balsas. Paaiškinusi, kokiu tikslu skambinu, paprašiau sujungti mane su švietimo skyriaus vedėja. Tada išgirdau skambų atsakymą: „L. Valužienė tokių reikalų nesprendžia, jeigu nori, gali kreiptis į ją elektroniniu paštu“.
Tą pačią dieną išsiuntusi elektroninį laišką švietimo skyriaus administracijai, atsakymo sulaukiau kažkur po savaitės. Pasak Dianos Miltenienės, neįgaliųjų integracijos padėtis Palangoje yra tokia: „Visos Palangos bendrojo lavinimo mokyklos yra pritaikytos neįgaliųjų integracijai. Neįgalieji ugdomi „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio (I pakopos) ugdymo programas. Šioje mokykloje veikia specialioji ir lavinamoji klasės. Ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą neįgaliesiems vaikams teikia lopšelis-darželis „Žilvinas“. Švietimo skyrius vykdo švietimo stebėseną, prižiūri švietimo įstaigų specialiųjų klasių ir grupių veiklą, teikia pagalbą bei specialiojo ugdymo veiklos tobulinimo siūlymus“.
Keista, bet K. Motiejauskas šių neįgaliųjų ugdymo „tobulinimų“ sakė nepastebėjęs.
Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centras: „Integracija mokyklose nepasiteisina“
Antrasis mano įstaigų sąraše buvo Palangos pagalbos mokiniui, mokytojui bei mokyklai centras. Čia sulaukiau daugiau žmogiškumo. Spec. pedagogė Rima Montvydienė, dirbanti šiame centre bei Palangos „Baltijos“ vidurinės mokyklos specialiųjų poreikių mokinių ugdymo skyriuje ilgai aiškino sudėtingas neįgalių vaikų ugdymo peripetijas.
O visa sistema atrodo taip: iš pradžių mokykloje dirbantys specialistai – logopedai, mokytojai bei psichologai nustato vaiko sveikatos sutrikimo lygį. Tuomet pagal tai sudaromos individualios ir atitinkamai palengvintos ugdymo programos. Nuo tada prasideda individualus vaiko mokymas, kuris trunka iki tol, kol jam sukanka aštuoniolika metų.
Neįgalūs vaikai, kartais turintys ir lengvas negalias, visus dvyliką metų mato kelias spec. ugdymo skyriaus darbuotojas bei tokio pat, o kartais ir dar sunkesnio lygio sutrikimų žmones. Net jei vaikas protiškai yra visiškai sveikas, tačiau nuo mažens sėdi invalido vežimėlyje, patekti į sveikų vaikų klasę jam - neįmanoma. „Tokie vaikai dažniausiai neturi motyvo mokytis, taigi labai greitai atsiliktų nuo sveikųjų. Net jei motyvacijos vaikas ir turėtų, visiems neįgaliesiems privalėtų būti skiriamas padėjėjas, kuriems samdyti nei mokykla, nei savivaldybė lėšų neturi. O kur dar sveikųjų vaikų patyčios, kurias tektų patirti neįgaliajam, kol sugebėtų užsitarnauti vardą. Sveikatos ir psichikos sutrikimus turinčių vaikų klasių integracija į sveikųjų moksleivių klases, mano nuomone, tikrai nepasiteisintų“.
„Moksleivių klubas“ merdėja be finansavimo
Palangos moksleivių klubas savo gyvavimo metus skaičiuoja jau nuo 1991-jų. Visi miesto moksleiviai po pamokų ten leidžia laiką būreliuose. Pagalvojusi, galbūt neįgaliems vaikams ten taip pat sudaromos sąlygos lavintis ir tobulėti, paskambinau klubo direktorei Rūtai Gecienei.
Direktorė atvirai papasakojo dabartinę klubo padėtį: „Šiuo metu mūsų būrelių nelanko nė vienas neįgalus vaikas, dėl vienintelės priežasties – esame įsikūrę trečiame aukšte, o lėšų samdyti personalą ar pastatyti keltuvą vaikams užvežti nėra. Anksčiau mūsų būrelius yra lankę vaikai su psichinėmis negaliomis, sulėtintu mąstymu. Tokie vaikai gali piešti, klijuoti, lipdyti iš molio. Taip jie lavina vaizduotę bei judesius“.
A. Petrikienė: „Lietuvoje trūksta specialistų“
Su Ane Petrikiene susitikau kaip su nevyriausybinės organizacijos - Palangos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos - pirmininke.
„Mokiniai, besimokantys specialiose grupėse, priklauso sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai „Viltis“ bei mano sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijai. Yra labai nežymi riba tarp psichinės ir protinės negalios. Su protine negale sergančiais žmonėmis dirbti lengviau, nes jie būna kruopštesni, savarankiškesni. Vaikai su psichine negale yra linkę lyderiauti, kritikuoti, greitai įsižeisti. Tokie žmonės yra nepajėgūs, tačiau jiems tai suvokti sunku, nes jaučiasi visiškai sveiki. Dėl to reikalinga didelė psichoterapija, specialistų darbas, o šito Lietuvoje trūksta. Mes tiesiog apsiribojame medikamentiniu gydymu. Tai ypač išryškėja tokiame mažame miestelyje, kaip Palanga.
Psichologą čia rasti sunku, nes yra du psichines sveikatos centrai. Ten sutvarkoma dokumentacija, kuria galėtų parodyti komisijai, tačiau dirbti su žmogumi čia niekas nenori. Neįgalūs žmonės lieka be užimtumo. Šiuo atveju nevyriausybinės organizacijos yra arčiau žmogaus. Tuo tarpu biudžetinėse įstaigose nėra susiklausymo. Reikia, kad pastarosios įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos dirbtų išvien, o ne žiūrėtų vienas į kitą kaip į konkurentus. Reikia kelių kartų, kad pasikeistų požiūris į šiuos žmones. Dabar toks laikmatis – visi laiko tą, ką turi savo. Niekam nerūpi nei nevyriausybinės organizacijos, nei savanoriai. Manau, kad to priežastis – netikęs labdaros įstatymas. Kita vertus, jei biudžetinės įstaigos gerai atliktų savo darbą, nereiktų ir nevyriausybinių. Palangos Dienos centre trūksta specialistų. Be abejo, daug priklauso nuo lyderio, kuriam trūksta iniciatyvos kažką keisti. Mano nuomone, jei kiekvienas iš mūsų neįgalų žmogų turėtų šeimoje – į jį žiūrėtų kitaip. Dabar į viską žvelgiama pro pirštus, kaip į „kažką nereikalingo ir tolimo“, – savo minčių neslėpė darbuotoja.
Vienintelis rėmėjas - Palangos moterų „Lion“ klubas
Dienos Veiklos Centrą nuo pat jo susikūrimo remiantis ir šiuo metu vienintelis jo rėmėjas yra Palangos moterų „Lion“ klubas. Susibūrusios moterys lanko neįgaliųjų klases, pardavinėja vaikų darbus aukcionuose bei per šventes organizuoja labdaringus renginius.
Klubo prezidentė Adelė Parteškina apie savo moterų ne pelno organizaciją atsiliepė: „Remiame vaikus tiek, kiek galime. Teikiame jiems daugiau globėjišką paramą, už surinktus pinigus perkame būtiniausius daiktus. Stengiamės vaikams praskraidinti dienas, organizuojame keliones, neseniai aplankėme jūrų muziejų, delfinariumą. Norime bent kažkiek palengvinti jų gyvenimą ir suteikti džiaugsmo“.
Kiekviena diena neįgaliems vaikams trunka amžinybę, bet ar tai rūpi tiems, kuriems tūrėtų rūpėti? Juk visi tik ir kalba, kad neįgalieji turėtų gyventi ne šalia - o tarp mūsų, būti ne prie - bet su mumis kartu.
