- Merūnai, dainininko karjerą pradėjote populiarosios muzikos projekte „Kelias į žvaigždes” ir tapote jo nugalėtoju, o dabar dainuojate tik klasikinę muziką. Kodėl pakeitėte dainavimo stilių? Kuo Jus patraukė klasika? Įdomu, kaip prasidėjo Jūsų kaip operos dainininko karjera.
- POP muzikos dainavimo stilius tuo metu buvo labiau primestinis. Tuo laikotarpiu praradau labai daug laiko. Nors tai man padėjo būti pastebėtam žmonių, ypač tų žmonių, kurie užsiima ta muzika, apie kurią aš visą laiką svajojau ir kurią aš visą laiką norėjau dainuoti. Profesionaliai bendrauti su muzika pradėjau pakankamai vėlai. Kalbant apie pačią pradžią, tai 5-oje klasėje aš mokiausi Kauno dailės gimnazijoje. Man labai nesisekė su tiksliaisiais mokslais, todėl buvau priverstas išeiti iš gimnazijos. Be to, tai buvo ne vienintelė priežastis, kita priežastis ta, kad mano šeima negalėjo sau to leisti finansiškai, nes dažnai ir kitos priemonės kainavo brangiai. Tuo metu, kada mokiausi, gimnazija šventė savo 60-dešimtmetį. Iš dailės gimnazijoj besimokančių vaikų buvo formuojamas choras. Labai domėjausi muzika, tik dainavau pats sau, o kai atėjau į perklausą, mokytojai pasakė, kad man reikėjo stoti ne į Dailės, o Muzikos gimnaziją. To daryti niekad neplanavau nei aš, nei mano šeima. Mano senelis turėjo absoliučią klausą ir rinkosi iš dviejų gyvenimo kelių- dailės ir muzikos.
Aš pasirinkau muziką, nes supratau, kad sėslus meno lipdymas ne man. Man reikia žmonių, klausytojų, jų akių... ) Kai pradėjome dainuoti chore, mūsų buvo apie gal 16 mokinukų. Savo dainavimu prarėkiau visą chorą. Taigi, po šios patirties muzikos mokytoja dar karta pasiūlė rimtai pagalvoti apie muziko kelią, bet, kaip minėjau, mokslas kainavo brangiai, ir mano šeima neišgalėjo mokėti. Tada aš perėjau į Vaižganto vidurinę mokyklą ( tuo metu ji buvo Kauno 6-oji vidurinė mokykla) Šančiuose. Vaižganto mokykloje lankiau sustiprintą dailės būrelį, kuriame sutikau labai daug nuostabių žmonių. Bet visą laiką mano širdį traukė muzika. Ir vienos pamokos metu mokytoja pasakė, kad parašys 10-ką tam, kuris išmoks giesmę „Kalėdų naktį tylią". Žinoma, pasiryžau išmokti ir išmokau. Giesmę dainavome duetu su žavia bendraklase.
Išgirdę mano balsą visi labai nustebo. Mokytoja pakvietė auklėtoją ir paprašė, kad padainuotumėme jai. O auklėtoja nukreipė mane tiesiai pas muzikos mokytoją. Papulti pas muzikos mokytoją buvo mano svajonė. Mokytoja surengė perklausą ir nustatė, kad esu tenoras. Taip ir prasidėjo mano klasikinės muzikos kelias. Pradėjau dalyvauti įvairiuose konkursuose Kaune, užimdavau pirmas vietas. Mano muzikos mokytoja pažinojo vokalo dėstytoją Birutę Sodaitytę, kuri dėstė Juozo Gruodžio konservatorijoje ir Muzikos akademijoje, šis žmogus man buvo tiltas i akademinės muzikos pasaulį. Dainavau pas mokytoją Birutę metus, nors mūsų pažinties pradžioje ji sakė, kad vaikinų nemoko. Metai buvo sunkūs, vidurinėje mokykloje artėjo egzaminai (12-os klasės- aut. past.), J.Gruodžio konservatorijoje 10-os klasės ir aš nespėjau. Todėl nusprendžiau, kad į Muzikos akademiją stosiu po 12-os klasės ir netęsiu mokslų J. Gruodžio konservatorijoje. Užuot mokęsis konservatorijoje sugalvojau nesustoti ir toliau save vokaliai ir teoriškai tobulinti, dėl to reikėjo vokalo mokytojo, kuris mane mokytų ir padėtų įstotį į Muzikos akademiją. Dėstytojų pakeičiau tikrai daug. Mėginau atrasti žmogų, kuris atitiktų mane kaip asmenybę. Ieškojau tokio mokytojo, kuris duotų daugiau, kuris būtų mano siekiamybė, kuris ne tik kalbėtų, bet ir darytų. Pasitaikydavo, kad pedagogai turėdavo labai daug asmeninių problemų, ir tai jiems labai trukdydavo. Pedagoginis darbas- nepaprastas darbas. Pedagogo darbas- didelė dovana ir talentas. Ir mokytojos Sodaitytės patariamas kreipiausi į dėstytoją Joną Antanavičių.
Šis mokytojas - mano gyvenimo mokytojas, jis suprato mane, jaunystėje pats buvo „velnių priėdęs", visai kaip ir aš. Todėl jis puikiai suprato, kaip mane formuoti ir ugdyti. Kai mokiausi, Kauno muzikos akademijoje buvo skiriamos tik 2 savaitinės specialybės pamokos. Nors, daugumos rimtų pedagogų nuomone, jų reikėdavo ne mažiau kaip 5-ių. Neslėpsiu, kad stodamas nemokėjau muzikinio rašto, todėl dvejus metus mokiausi parengiamuosiuose kursuose, o tik po to įstojau į pirmąjį kursą. Visus tuos metus dirbau su šiuo puikiu dėstytoju. Darbas vyko labai sparčiai, per metus įveikdavome dviejų metų programą. Dirbau labai daug, ieškojau, stengiausi, mėginau. Daug kas sako, kad geras dainavimas- Dievo dovana. Nesutikčiau su tuo iki galo. Reikia dirbti su savimi, išmokti analizuoti save, nes nuo to priklauso, kiek ilgai dainuosi. Jeigu dainuosi tik ,,iš gamtos", tai labai greitai save sudėvėsi, o dainuoti ,,su protu” yra sunku, nes veikia ne tik jausmai, bet ir techniniai duomenys, kvėpavimas, net ir gyvenimo sąlygos. Viso to mane išmokė nuostabus pedagogas Jonas. Vėliau tai pasitvirtino praktikoje. Prisimenu, aš net vasaras praleisdavau kartu su juo. Atvažiuodavau pas jį savaitgaliais, mes dainuodami pjaudavom žolę, nors jis buvo tikrai garbingo amžiaus, bet aukštas natas padainuodavo taip, kaip aš tuo metu galėjau tik pasvajoti. Dėstytojo metodai būdavo labai paprasti, buitiški ir puikiai pasiteisindavo. Manau, kad dėstytojo ir studento santykis turėtų būti kaip tėvo ir sūnaus. Juk yra ugdoma asmenybė. Buvau šio dėstytojo paskutinis studentas, po manęs jis išėjo į pensiją. Su Jonu bendraujame ir dabar. Aš visuomet paklausiu jo patarimų. Po pirmojo ir antrojo bakalaurinio kurso turėjau finansinių problemų. Kaip minėjau anksčiau, šeima stokojo pinigų. O mokslams jų labai reikėjo. Gavau našlaičio pensiją, deja, jos neužteko, nusprendžiau, kad reikia eiti dirbti ir užsidirbti mokslams.
Vasaros metu dirbau statybose. Pradžioje dirbau pagalbiniu statybininku, vėliau meistru, šlifavau parketą prekybos centre, tekdavo dirbti ir naktimis... Dirbau viską, kad užsidirbčiau. Esu dėkingas puikiam darbų vadovui, kuris visuomet parūpindavo man darbo. Dirbant sutriko sveikata, nukrito svoris, buvo sunku. Žinodami mano meilę muzikai ir matydami mano sunkų darbą, draugai išsiuntė anketą į projektą ,,Kelias į žvaigždes". Sulaukiau skambučio iš prodiuserės Laimos Paukštės, kuri pranešė, kad gavo mano anketą ir galiu atvykti į perklausas. Kalbant apie perklausas, įvyko bohemiška situacija. Perklausos vyko Vilniuje, važiavome su draugais, dainuoti turėjome dvi dienas iš eilės, o nakvoti nebuvo kur. Taigi kaip jauni žmonės, niekur ir nenakvojome, o pravaikščiojome po naktinį Vilnių.
Toks tas kelias į populiarumą, analizuodamas save suprantu, kad visą gyvenimą, nuo pat vaikystės, aš buvau apsuptas muzikos garsų. Kadangi gyvenome netoli Kauno muzikinio teatro, mano močiutė visas operas žinojo mintinai. O ir pati močiutė jaunystėje dainavo ansamblyje Kotono gamykloje. Taigi vietoj lopšinių man būdavo dainuojama klasikinė muzika, arijos. Ir ta muzika įsitvirtino labai giliai mano pasąmonėje. Namuose labai mėgdavau klausytis senų plokštelių, ypač L. Pavaroti. Mes gyvenome tarsi antikvariniame bute, visur buvo pilna paveikslų, o ir mano brangiausios moterys: mama močiutė ir teta, mane augino kitaip, meniškai. Taigi, visa tai ir lėmė mano meilę ir pagarbą klasikai, o dalyvavimas projekte „Kelias į žvaigždes" buvo tarsi tarpinė mano gyvenimo stotelė.
- Operos festivalis „Opernfestspiele St. Margarethen” Austrijoje yra vienas iš didžiausių ir gražiausių Europoje. Šiemet Jums teko garbė jame dainuoti. Kaip sužinojote apie jį? Kas paskatino dalyvauti atrankoje, ar ji buvo didelė?
- Pasaulyje nė viena rimta organizacija ar teatras nedirba tiesiogiai su atlikėju, tai daro agentai. Su agentūra irgi įvyko gana keista istorija. Viskas vyko maždaug prieš penkerius metus. Lietuvoje viešėjo vienas iš Carmen de Miguel atstovaujamų atlikėjų. Kadangi jis yra labai garbingas ir žymus baritonas, agentūra paprašė jo Lietuvoje surengti keletą perklausų, nes Europoje labai trūko tenorų. Aš atvažiavau į Vilnių, padainavau keletą kūrinių ir man buvo pasakyta, kad per keletą dienų sulauksiu skambučio. Žinoma, to nesitikėjau, šyptelėjau ir numojau ranka. Bet po keleto dienų aš sulaukiau skambučio. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Netrukus sėkmingi kontraktai Ispanijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse. Savo darbu pateisinau jų lūkesčius ir dabar įtemptai dirbame su šia agentūra. Viskas vyksta labai sparčiai. Kartais net nesitiki. Bet į savo darbą žiūriu labai rimtai, žmonių, kurie manimi pasitiki, stengiuosi nenuvilti. Šį festivalį man surado agentūra. Surado dar tada, kai aš dirbau Barselonoje. Atranka buvo labai didelė. Joje dalyvavo apie 200-300 muzikantų iš viso pasaulio. Aš dar niekad nebuvau manęs tiek atlikėjų pretenduojančių į tą patį vaidmenį. Atlikėjų gausa mane labai nustebino, dainininkai - nuo apkūniausio iki liesiausio, nuo žemiausio iki aukščiausio, tikrai dar niekad neteko tiek matyti. Labai nudžiugau sužinojęs, kad dainuosiu, nes tai tikrai vienas gražiausių Europoje operos festivalių.
- Gavote pagrindinio Giacomo Puccini operos „Bohema” personažo vaidmenį- poetą Rodolfą. Kaip sekėsi susidoroti su šiuo vaidmeniu? Ar jis Jums patiko? Ko pareikalavo?
- Gavęs vaidmenį šiek tiek sunerimau, nes mano balsas labiau lyrinis, o D. Pucini reikalauja dramatiškesnio balso. Bet pasitaręs su dėstytoju ryžausi imtis šio vaidmens, nes jis neturėjo pakenkti mano balsui. Ir viskas vyko puikiai. Vaidmuo man labai patiko. Manau, kad ir atitiko mano charakterį. Visuomet lengviau suvaidinti lyrinį gerietį nei piktą žmogžudį. Festivalyje buvo trys muzikantų sąstatai, visi dainininkai ir aktoriai žinojo, kuriame sąstate vaidins, o tenorai ne. Ir tik paskutinėmis dienomis tai buvo atskleista. Režisieriaus noru patekau į pirmąjį sąstatą ir dainavau premjeroje. Buvau nustebintas dirigento Alfredo Eschwe ir režisieriaus Roberto Dornhelmo, kurie yra puikūs savo specialybės žinovai, pasitikėjimu manim. Rodolfas yra fantastinis vaidmuo. Tai tarsi svajonių partija. Tikrai manau, kad kiekvienas tenoras per savo gyvenimą turėtų bent kartą sudainuoti šioje operoje.
Pucini operos yra genialūs darbai. Iš manęs pareikalavo fizinės ištvermės, nes repeticijos ir pastatymas vyko +42 C temperatūroje. Tuo metu tai buvo karščiausias regionas Europoje. Dar didelė scena ( apie 150 metrų) ir ją užpildyti dainuojant ir vaikštant tik kelius žingsnius buvo sunku. Juk esi toks mažiukas tiems 10 tūkstančių žmonių. Kadangi pastatymas tradicinis, reikėjo atitikti ir librete nurodytus vaidmens normatyvus, dainininkas privalėjo būti lieknas, turėti ilgus plaukus. Dėl to irgi reikėjo pasistengti ir padirbėti. Esu laimingas, nes pavyko realizuoti save Rodolfo vaidmenyje.
Tai - pirmoji Justinos Laurinavičiūtės interviu su Merūnu dalis.