Po pirmųjų pokalbio minučių supratau, kad prieš mane sėdi žmogus, kuriam pokalbis su manimi – galimybė pasiekti jaunimo auditoriją, kuri galbūt tik per plauką nuo to, ką teko patirti pačiam Dariui. Taigi pokalbio metu vaikinas demonstravo pasitikėjimą savimi ir atskleidė nuogą narkomano realybę.
- Dariau, šiandien nebijai pripažinti, kad esi žmogus, sveikstantis nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms. Ar tapai priklausomas dėl to, kad esi silpnas?
Dėl ko atėjo ta diena, kai aš pirmą kartą pabandžiau vartoti narkotikų, aš vis dar aiškinuosi. Žinau tik tiek, kad visą gyvenimą norėjau būti šaunus ir lyderiauti. Jaunimo žodžiais tariant, siekiau būti „kietas“.
Kai mokiausi mokykloje, buvau labai nepasitikintis savimi, bendraamžiai mane morališkai ir fiziškai engė. Kai eidavai vienas namo, į mane vyresnieji žiūrėdavo paniekos pilnais žvilgsniais. Aš nenorėjau, kad taip būtų. Taigi pirmiausia pradėjau rūkyti – nepatikėsime, bendraamžių akyse iškart pakilau laipteliu aukščiau. O kai įsirengiau namo rūsyje „plotą“ (aut. pastaba – patalpą, kurioje gali rinktis ir linksmintis jaunimas), tapau kone lyderiu – čia rinkdavomės vartoti alkoholinių gėrimų, linksmintis. Draugų ratas nuolat didėjo.
Kai supratau, kad mane vertina, norėjosi turėti dar daugiau galios. Tuo metu dar mokiausi mokykloje, tačiau jau nebebuvau tas pastumdėlis. Nė nepastebėjau, kaip mano kompanijoje atsirado žmonių, užsiimančių nelegaliu narkotikų verslu – vieni prekiavo, kiti – patys vartojo, arba darė ir tą, ir tą. 80 proc. prekiaujančių patys vartoja.
- Taigi pasiūlė ir nutarei, kad gana žeme vaikščioti, reikia „kilti“?
Ne, iš pradžių aš ėmiausi narkotikų pardavėjo darbo. Turėjau „stogą“ (aut. pastaba – žmogų, kuris gauna narkotikų siuntą ir dalija prekiautojams, kad šie galėtų pardavinėti). Kurį laiką, kol pardavinėjau, nevartojau.
Man lengva būdavo užsiimti nešvariais darbeliais, nes mano abu tėvai alkoholikai. Nebuvo jokios kontrolės. Pats duodavau pinigų mamai, kad ši gertų.
Netrukus prisišliejau prie anuomet garsios gaujos, vadinamųjų „Sportininkų“. Lankiau mokyklą, pardavinėjau narkotikus, žaidžiau futbolą.
- Kas tuo metu tau labiau rūpėjo – „pripažinimas“ ar pinigai?
Patiko pinigai, merginos. Būdamas moksleivis, per savaitę uždirbdavau 3 000 Lt. Per vakarą parduodavau tiek, kad man likdavo 1500 Lt. Ypač gerai sekdavosi per „Techno Valentino“. Mušdavau rekordus. Su ta pačia veikla užsiimančiais skaičiuodavome, kas kiek gali uždirbti per vakarą.
- Sako, kad įsilieti į prekiautojų gretas nelengva, kaip tau tai pavyko?
Taip, nelengva, gerai patikrina tokius žmones. Kai nori kažko blogo – sekasi. Pradėdamas prekiauti, aš sau prižadėjau, kad pats nevartosiu, emociškai engdavau tuos, kurie vartojo. Net tuos, kurie tik žolę rūkydavo.
Jei su manim susitikdavo koks nors žmogus ir būdavo ko nors vartojęs, aš su juo net nešnekėdavau – dingdavo man iš akių.
Būdavo net tokių atvejų, kad su draugais važinėdavome po miestą, gaudydavome narkomanus, juos mušdavome, švirkštus sukišdavome į lūpas, versdavome daryti atsispaudimus, viską filmuodavome.
- Tie, kurie tau duodavo narkotikų, kad jais prekiautum, neskatino vartoti?
Nebuvo tokio moralinio spaudimo. Aš bijojau. Kai gauja mane priėmė, tai man jie pasakė: jei šitą šūdą rysi, tai net nepradėk tuo užsiimti. Aš žinojau pradėdamas, kad bet kada negalėsiu šitos veiklos mesti, jei taip būčiau padaręs – arba dingčiau, arba į mišką nuvežę sulaužytų kaulų.
- Iš pradžių vartojimo atžvilgiu laikeisi tvirtai, kada paslydai?
Man buvo gal 18 metų. Iki tol jau apie 2 m. buvau pardavinėjęs narkotikus. Draugas išėjo iš kalėjimo ir susitiko mane, nuvažiavome į vakarėlį atšvęsti jo grįžimo į laisvę.
Alkoholis nei jam, nei man nebuvo priimtinas. Su merginomis nenorėjome bendrauti, buvo bloga nuotaika... Galvojome, ką daryti.
Nutarėme po „kaliosą“ (aut. pastaba – amfetamino tabletės) pabandyti. Patiko. Tą vakarą išbandėme viską, ką tik turėjome. Nelabai norėčiau apie tai daug pasakoti, nes galiu „užsieuforinti“ (aut. pastaba – prisiminti tai, ką patyriau vartodamas ir vėl užsinorėti tokių pačių pojūčių). Net dabar tą skonį jaučiu.
Vakarėliui baigiantis, dar suvartojome po du gramus amfetamino (aut. pastaba – vartojančių duomenimis, vienam žmogui užtenka ketvirčio gramo).
- Ir kas tada?
Per parą mano draugas prarado apie 8 kg svorio. Žiauriai prakaitavo, tiesiog nyko akyse. Kai ryte pasižiūrėjo į veidrodį, pamatė, kad nebeturi taip ilgai puoselėtų raumenų.
Vėliau atsigavo, bet buvo žiaurūs „atchodai“ (aut. pastaba – abstinencija). Blogiausiai tai, kad tą siaubingą rytą aš turėjau susitikti su „stogu“, kad atiduočiau jam dalį per savaitgalį uždirbtų pinigų. Atrodžiau klaikiai ir žinojau, kad jei toks pasirodysiu jam akyse, geruoju nesibaigs.
Reikėjo skubiai sumažinti „atchodus“, tad teko griebtis heroino. Jis nuramino širdį, bet nuo jo susiaurėjo akys, tai tapo matoma. Vis dėlto ryžausi važiuoti.
Susitikome. O jis man sako: tu kažkoks neaiškus, ką vartojai? Aš jam sakau – žolytės parūkiau. Po tų žodžių sekė stiprus smūgis į pilvą. Vis dėlto, atleido už tokį poelgį. Bet aš nevartoti jau negalėjau – narkotikai man labai patiko. Kai tai pabandžiau, aš iškart pasakiau – čia mano. Vartojau vis daugiau ir daugiau, jau nebepardavinėjau. Žodžiu, kasdien ritausi žemyn.
- Būdamas priklausomas nuo stiprių psichotropinių medžiagų, kaip sugebėjai kreiptis pagalbos?
Čia, matyt, ne be dievo piršto įvyko. Vieną vakarą sėdime kartu su gatvės draugais, geriame, laukiame kol atveš dozę ir galėsime ją susileisti. Sulaukiu sesės skambučio. Ji sako: Dariau, gal nori į reabilitaciją? Ji žinojo, kad aš vartoju, kad pardavinėjo, kažkada aš jai buvau ramstis – kai tėvai gėrė, nuolat išvesdavau iš namų, kad nebūtų toje aplinkoje.
Išgirdęs šį pasiūlymą nesąmoningai jį atmečiau, nuolat galvojau – kad pinigų narkotikams nuolat turėsiu – profesionaliai vogdavau, apgaudinėdavau. Turėjau ilgametę narkotikų pardavėjo patirtį, taigi mane daug kas pažinojo, taigi turėjau klientų ratą, jie paskambindavo ir pasakydavo, kad reikia dozės, o aš jiems parduodavau kokių nors miltelių vietoj amfetamino. Galvoje sukosi mintis, aš ne narkomanas, aš tik vartoju – bet aš juk dar vaikštau!
Nors fiziškai dar buvau pajėgus, viduje virė pragaras. Įsivaizduokite, keliesi iš ryto: lauke lyja, šlapia, purvas, o tu vis tiek per čigonų fekalijomis apdergtus švirkštus brendi į taborą.
Pasiekęs tikslą, gauni dozę, susileidi, tau gera, bet paskui vėl galvoji, ką daryti vakare, ką daryti naktį, kaip sulaukt ryto.
- Tai ką tądien atsakei sesei?
Kad noriu į reabilitaciją.
- Ir pats nuvažiavai?
Ne, kitą dieną, kai atsikėliau, aš prisiminiau, kad ji minėjo, jog turiu nuvykti iš rytą į taborą ir ten susitiksiu su reabilitacijos centro vadovu, kuris mane galės nuvežti į reabilitacijos bendruomenę. Aš dar tada nesupratau, kas ta reabilitacija. Tik atsimenu, kad tas sesės skambutis buvo kaip dūris, ne, ne švirkšto, o peilio į sielą. Man tada atrodė, kad angelas skambina, o ne sesuo.
Tąryt, kai pirmą kartą lėkiau į taborą ne narkotikų, o ieškoti pagalbos, kišenėje teturėjau 20 Lt ir juos atidaviau taksistui. Kai taksistas paklausė, ar palaukti, aš pasakiau ,kad ne, kad važiuoju ne dozės, o gydytis. Jis tada nesuprato, ką aš sakau, bet pagyrė, kad esu šaunuolis. Tądien ir nuvežė mane reabilituotis. Dabar jau daugiau kaip pusę metų nevartoju jokių psichotropinių medžiagų.
- Dariau, daug kas sako, kad narkomanas dar yra nebeviltiškas tol, kol jis su kitu nesidalija švirkštu. Koks buvai tu?
Aš nesilaikiau jokių taisyklių, nors aš pats sau ir kitiems visą laiką prisiekinėjau, kad nesidalinsiu su niekuo švirkštu. Bet realybė buvo kitokia: švirkštą dalindavosi 4-5 žmonės. Būdavo, kad neužtekdavo pinigų nusipirkti švirkštui, tai susirasdavau kokį švaresnį, nusiplaudavau ir susileisdavau.
Niekas nežiūri į rytojų, negalvoja apie pasekmes, bet visi sudaro įvaizdį, kad jiems tai rūpi. Jei pasirodysi, kad tau nerūpi, niekas su tavimi narkotikais nepasidalins. Bet vis tiek man skaudėdavo galvą dėl to, kad aš galiu užsikrėsti kokia liga. Bet tik iki tol, kol susileidi.
- Kas tau sunkiausia šiandien?
Supratimas, kad priklausomas aš būsiu visą gyvenimą. Kad kiekvieną dieną, net ir nevartodamas, galvosiu apie narkotikus. Kol esu saugioje vietoje, viskas gerai, bet kaip gali būti, kai aš išeisiu iš reabilitacijos, aš nežinau.
Nesu tikras, kad paleistas, pavyzdžiui, Justiniškėse nesusigundyčiau. Aš jaučiu, kad einu geru keliu, bet dar negaliu išeiti į visuomenę. Pažangą aš padariau – nebebijau sakyti, kad esu narkomanas.
- Kaip padėti narkomanui?
Galima kirsti per gėdos jausmą. Kad ir koks žmogus bebūtų, tokį jausmą jis turi. Reikia tokiam žmogui išvardyti, ką jis prarado per narkotikus. Bet, deja, ne visiems tai padeda.
Ką galėtum patarti jaunimui, kuris dažnai lankosi vakarėliuose ir kai kurie iš jų net neįtaria, kad šalia sukiojasi narkotikų prekeivis ir ieško aukos. Ir dar – kaip prekeiviai įtikina žmogų nusipirkti kvaišalų?
Merginoms visada nemokamai duodavome. Imdavo. Bet kuriai vis dėlto nesiūlai, matai, kuri dažnai ateina linksmintis, bet nevartoja, paskui prieini prie jos draugų, susipažįsti, tada jau tomis merginomis pradedi bendrauti.
Sudarai tokią situaciją, kad negalėtų atsisakyti.
- Man tokios situacijos nesudarytum, nes aš tą pačią dieną tave prakeikčiau ir pasiųsčiau į devintą pragarą...
Ne visos tokios stiprios kaip tu. Kai kuriom užtenka pasakyti, kad mes tavęs nepriimsime į „plotą“ ir jos daro tą patį, ką visi kiti.
Juk labai sunku pasakyti ne, kai visi draugai tai daro. O kaip reikia mokėti pasakyti ne! Kokia dievo dovana yra mokėti pasakyti ne!
Tada turi apsispręstш, kokių draugų nori. Jei būčiau žinojęs, ką aš „pasieksiu“, kokiame dugne atsidursiu, aš to „kalioso“ būčiau nesuvalgęs.
- Kas blogiausio atsitiko tau?
Viskas, ko žmogus labai nenori – sveikata labai suprastėjo, sustreikavo nervų sistema. Dabar bet kokį dalyką priimu kaip asmeninę skriaudą.
Narkotikai sukelia paranoją, nepasitikėjimą kitais ir savimi. Atsiranda pernelyg stipri savisauga.
Ką jau kalbėti apie tai, kad pūva ir krenta dantys. Tarsi būtum senis. Anksčiau pasensta kūnas, sutrinka koordinacija.
- Apie praeitį kalbi drąsiai, ar esi toks pats drąsus kalbėdamas apie ateitį?
Aš savo ateitį įsivaizduoju. Išėjęs iš centro, jei policija leis išvažiuoti iš Lietuvos, susirasiu darbą užsienyje. Bėda ta, kad turiu labai daug skolų. Taigi pirmiausia turėsiu atsiskaityti su valstybe. Teks sunkiai dirbti, bet aš esu viskam pasiruošęs. Tam gali prireikti poros metų.
Sesė man žadėjo padėti susirasti darbą Anglijoje. Moku dirbti statybinius darbus, esu daug metų dirbęs panašaus pobūdžio darbus.