Taip yra, nepaisant to, kad poreikis visuomenėje egzistuoja, o apie tai karts nuo karto bando priminti aktyvūs tėvai, teikiantys prašymus Švietimo ir mokslo ministerijai – tokiu būdu siekiama grąžinti namų mokymą į Lietuvos švietimo sistemą.
Namų mokymo ugdymo modelis pasižymi tuo, kad vaikai su tėvų pagalba savarankiškai mokosi namuose. Toks mokymasis gali būti įvairus – remiantis mokykline programa arba atmetant bet kokius išorinius nurodymus vaikui, kada suteikiant visas priemones ir sąlygas jam leidžiama domėtis įvairiomis sritimis ir kaupti savo žinias. Teisė tėvams pasirinkti šį mokymo modelį savo atžalai yra užtikrinta tokiose valstybėse, kaip Lenkija, Didžioji Britanija, JAV, Kanada, Rusija.
Lietuvoje taip pat kurį laiką ši teisė egzistavo, tačiau 2012 metais namų mokymo nuostatai buvo pakeisti, panaikinant galimybę tėvams mokyti savo vaikus namuose. Vis dėlto, kai kurie tėvai suspėjo pasinaudoti galiojusia teise. Viena iš jų yra Jurga Juodkazytė, pasidalinusi savo namų mokymo patirtimi, kuri leidžia geriau suprasti šio ugdymo ypatumus.
Mokyklos trūkumai paskatino mokyti dukrą namuose
Pašnekovė teigė, kad namų mokymą pasirinko dėl mokyklos trūkumų. Prievartos egzistavimas, vaikų suvienodinimas, visiems mokantis vienodu tempu ir neatsižvelgiant į skirtingus gebėjimus, kūrybiškumo ir laisvės trūkumas bei bausmės už klaidas mamą paskatino susimąstyti apie mokyklos alternatyvas.
„Pamačiau, kad mano vaiką mokykla tiesiog morališkai ne žlugdo, o tiesiog „sodina“. Ji pradėjo mažiau domėtis viskuo, slopo jos žingeidumas“, - pasakojo J. Juodkazytė. Sužinojusi, kad yra galimybė vaikui mokytis savarankiškai namuose, ji suskubo ja pasinaudoti. Deja, toks ugdymas truko tik vienerius mokslo metus, kol buvo uždraustas Švietimo ministerijos, todėl vėliau vėl teko leisti dukrą į mokyklą.
Kol mokė savo dukrą namuose, J. Juodkazytė susilaukė daug neigiamų komentarų dėl vaiko uždarymo ir auginimo šiltnamio sąlygomis. Į tokius komentarus mama replikuoja versdama susimąstyti, ar pati mokykla nekuria vaikams šiltnamio sąlygų: „Jeigu už tave viskas padaryta, paduota, padėta, tu esi priverstas mokytis, nes kitaip tau grasina, todėl man atrodo, kad mokykloje yra šiltnamio sąlygos. Ten vaikas nieko pats nesprendžia – nei kada mokytis, nei ką mokytis, jis nesprendžia, kiek laiko jam mokytis. Čia kaip šiltnamyje – tave pastatė, pasodino, nuėmė, pakišo, atėmė, parašė pažymį, paleido, vėl privertė ateiti ir viskas. O kai reikia pačiam prisiversti, kai reikia pačiam atsakomybę prisiimti už savo veiksmus, kai reikia pačiam susirasti, ką mokytis, kaip mokytis, kur ieškoti informacijos, čia jau kaip tik ne šiltnamio sąlygos, bet ir įgūdžių formavimas, kurie gyvenime yra labai reikalingi. Mokykloj vaikai to negauna“.
Pati J. Juodkazytės dukra, patyrusi namų mokymą ir vėliau vėl pradėjusi eiti į mokyklą, teigė, kad mokykloje mokytis yra paprasčiau: „Ji sako, kad mokykloje yra lengviau, nes viską priverčia daryti, nereikia pačiam galvoti, kad reikia mokytis. Visi mokosi, visi daro, tai ir tu darai“.
Namų mokymas – ne tik sėdėjimas prie knygų
J. Juodkazytei teko savo dukrą mokyti pagal programą, nes nuolat reikėdavo pildyti pratybas ir karts nuo karto apsilankyti mokykloje, kad galėtų atsiskaityti už įgytas žinias. Taigi, moteris neišvengė mokymosi apribojimų. Tačiau kiek galėdama mama stengėsi mokymąsi suderinti su praktika, kad jis būtų gyvesnis ir kad dukra galėtų mokytis iš gyvenimiškų situacijų.
„Pavyzdžiui, kai mes einame į parduotuvę, aš jai duodu skaičiuoti pinigus – mes taip mokomės matematikos. Arba klausdavau, kiek įpilti vandens į stiklinę – 30 proc., 50 proc., 60 proc.? Tokiu būdu ir mokosi vaikas. Nemokomi namuose vaikai irgi skaičiuoja pinigus, jie eina į parduotuvę, perka kažką, bet jiems neįvardinama, neužfiksuojama, kad tai yra matematika, kad jie išmoksta tam tikrą veiksmą, o aš stengdavausi užfiksuoti – žiūrėk, tu padalinai į tris dalis, čia dalyba, tu jau išmokai matematikos uždavinį. Kiek galėjau, aš stengiausi tuos uždavinius perkelti ir į praktiką. Pavyzdžiui, jeigu buvo užduotis pratybose pažymėti termometro laipsnius, tai mes, jau padarę tas pratybas, imdavome termometrą, eidavome į lauką ir matuodavome temperatūrą“.
Taigi, namų mokymas pagal programą nėra vien tik sėdėjimas prie knygų. Pasitelkę kūrybiškumą, tėvai gali vaikams padėti mokytis įvairiose kasdienėse ar net buitinėse situacijose.
Dažnai namų mokymas yra siejamas su vaiko uždarymu ir izoliavimu nuo visuomenės, ką bando paneigti J. Juodkazytė: „Mokytis namuose, tai nereiškia uždaryti. Tai kaip tik atidaryti – tu išleidi vaiką iš narvo, kuris yra mokykloje, į gyvenimą. Su vaiku keliauji, važinėji, eini į muziejus, į teatrus. Tarkim, jeigu vaiką domina medicina, jis gali eiti į polikliniką mokslinę praktiką atlikinėti, stebėti ar dar kažką jam įdomaus daryti. O kai mokykloje mokosi, jis neturi laiko tokiems dalykams“.
Prieštaraujantys namų mokymui nerimauja ir dėl vaiko socialinių įgūdžių praradimo, nes mano, kad besimokydami namų sąlygomis jie daug mažiau laiko praleidžia su savo bendraamžiais. Tačiau J. Juodkazytės dukra per visus mokymosi namuose metus labai aktyviai lankė įvairius būrelius, todėl bendravimo su bendraamžiais problema nebuvo itin aktuali.
Kokio pasiruošimo namų mokymas pareikalauja iš tėvų?
Pašnekovė sako, kad tėvų pasiruošimas vaikus mokyti namuose turi įtakos mokymosi kokybei ir žinių įsisavinimui. Anot J. Juodkazytės, jeigu vaikas mokomas pagal programą, tėvams neturėtų būti sudėtinga paaiškinti jam nesuprantamus dalykus, nes vadovėlyje yra pateikiami apibrėžimai.
„Suaugęs žmogus visai kitaip supranta apibrėžimus ir turi gebėjimų juos pritaikyti praktiškai, o tai ne visada pavyksta vaikams. Pakanka turėti šių įgūdžių – perskaityti ir suprasti. Reikia tai, ką perskaitai, kas suaugusiam žmogui yra visiškai normalus ir nesudėtingas dalykas, paaiškinti savais žodžiais ir pritaikyti, į uždavinį perkelti tą teoriją“, - pasakoja mama.
Siekiant vaiką sudominti ir mokymosi procesą paversti gyvesniu, reikalingas išankstinis tėvų pasiruošimas bei gebėjimas pažiūrėti į užduotis kūrybiškai. „Jeigu tu nori, kad tavo vaikas išmoktų daugiau, „giliau“ ir įdomiau mokytųsi, pasiruošimo reikia kūrybinėms užduotims. Pavyzdžiui, kaip matematiką sujungti su lietuvių kalba ir su praktika, reikia žinoti, kaip muziejuje galima išmokti istorijos, gamtos mokslų. Tai jau yra sudėtingiau. Jeigu tu nori kokybiškai tą daryti, gali sugalvoti žaidimų. Pavyzdžiui, reikia išmokti daugybos lentelę - kai tu sėdi ir kali, yra viena mokymosi kokybė, o visai kita kokybė yra žaisti žaidimus, kurie skatina dauginti, atsiminti.“
Trūksta tėvų tarpusavio bendradarbiavimo ir institucinio palaikymo
Tėvai, namuose pasiryžę mokyti vaikus, anksčiau Lietuvoje susidūrė ne tik su neigiamu aplinkinių požiūriu. Pasak pašnekovės, namų mokymo sistema Lietuvoje nebuvo taip gerai išvystyta, trūko tiek švietimo institucijų pagalbos, tiek bendradarbiavimo su bendraminčiais tėvais, todėl pasirinkdama tokį mokymo būdą J. Juodkazytė iš pat pradžių su nerimu ir baime žengė tokį žingsnį.
Pašnekovė mano, kad tėvai drąsiau jaustųsi atsiradus galimybei kur nors kreiptis, kai susiduriama su tam tikrais sunkumais mokant vaiką namuose. „Idealiu atveju aš įsivaizduoju, kad mokyklos gauna krepšelį, o vaikai mokosi namuose. Jie gali burtis į grupes, klubus ir t.t., bet mokyklų pareiga būtų padėti tais atvejais, kai vaikai patys nesusitvarko. Pavyzdžiui, vyresnėse klasėse, ypač po pamokų mokytojas skiria laiką papildomam mokymuisi arba konsultacijai, o į tą konsultaciją galėtų ateiti ir namuose besimokantys vaikai. Taip pat jie galėtų vaikščioti į pamokas kaip laisvi klausytojai, atlikti užduotis, atsiskaityti. Antra vizija, kad jie išvis neatsiskaitinėtų, tiesiog jeigu nori, pasimokę namuose, galėtų laikyti egzaminus. Baigiamąjį egzaminą jie galėtų laikyti nebūtinai dvyliktoje klasėje, jeigu jie išmoksta kursą greičiau, galėtų laikyti kad ir penkiolikos metų“, - svarsto J. Juodkazytė.
Pašnekovė mano, kad jeigu namų mokymas būtų įteisintas Lietuvoje, tėvai patys pradėtų aktyviau burtis į grupes ir bendradarbiauti siekdami kokybiškesnio vaikų mokymo ir įvairesnių metodų.
Tėvai ir moksleivių atstovai siekia namų mokymo grąžinimo
Kiek yra tėvų, Lietuvoje palaikančių namų mokymo idėją, sunku pasakyti. Dar sunkiau yra suskaičiuoti, kiek iš jų ketina mokyti savo vaikus namuose, jeigu tai būtų įteisinta švietimo įstatymuose. Tačiau namų mokymo šalininkai teigia, kad net ir vieno tokio tėvo buvimas yra pakankamas pagrindas inicijuoti įstatymų pakeitimus. Tai ir bandoma daryti, teikiant prašymus Švietimo ir mokslo ministerijai.
„Mes prašome tiktai grąžinti prieš tai buvusią tvarką. Pirmą kartą prašymą pasirašė tik organizacijų atstovai. Nerinkome paprastų parašų iš žmonių. Iš Švietimo ir mokslo ministerijos sulaukėme atsakymo, kad tai yra svarbu, bet dabar neaktualu, kad šitas klausimas bus sprendžiamas vėliau. Tada mes rašėm pakartotinį prašymą, kad šis klausimas būtų sprendžiamas greičiau, nes yra žmonių, kuriems tai yra aktualu, ir tada jau rinkome parašus iš žmonių, kuriems tai yra įdomu, kurie palaiko šitą iniciatyvą. Mes surinkome apie 150 parašų“, – pasakojo J. Juodkazytė. Į šį prašymą tėvai dar negavo atsakymo.
Moksleivius atstovaujantis Lietuvos moksleivių parlamentas taip pat palaiko namų mokymą, todėl pasirašė tėvų inicijuotą prašymą. Anot Švietimo ir mokslo komiteto atstovų, namų mokymas suteikia galimybę ugdyti unikalius vaiko gebėjimus ir formuotis jo asmenybei, tuo tarpu mokykloje vaikai yra ugdomi pagal vienodą programą neatsižvelgiant į skirtingus interesus ir gabumus. Moksleiviai yra įspraudžiamas į rėmus, žlugdomas besiformuojantis asmenybių kūrybiškumas.
Moksleivių parlamentas išreiškė mokykloms kritiką ir dėl to, kad moksleiviai ruošiami ne gyvenimui, o egzaminų išlaikymui. Tačiau JAV atlikti tyrimai parodė, kad ir šiuo atžvilgiu savarankiškai besimokantys vaikai pasiekia daugiau – jie geriau išlaiko egzaminus, palyginus su tradicinių mokyklų mokiniais. Taip pat svarbu paminėti, kad tyrimai atskleidė, jog tokie vaikai yra socialiai aktyvesni, pasižymi sveiku socialiniu, psichologiniu bei emociniu vystymusi ir tampa sėkmingi sulaukę pilnametystės.
Šie ir kiti namų mokymo privalumai bei rezultatai - paskatos valstybei kurti lankstesnę ir įvairesnę švietimo sistemą, kuri būtų labiau orientuota į individualius poreikius su galimybe gauti išsilavinimą tokiu būdu, kuris kiekvienam yra efektyviausias.
Jeigu namų mokymas gali būti vienas iš tų būdų, jis, anot J. Juodkazytės, neturėtų būti draudžiamas: „Tėvų, kurių vaikai mokosi namuose arba kurie norėtų mokyti savo vaikus namuose, tikslas yra lygiai toks pat, kaip mokyklos, tai yra kad vaikas išmoktų, įgytų žinių, įgūdžių ir būtų pasiruošęs tolimesniam gyvenimui. Bet jie tiesiog mato kitokį kelią to tikslo link. Nėra taip, kad jie nori, jog jų vaikai nesimokytų“.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su programa „Talentų Karta“.
Talentų Karta - tai organizacija, kuri jauniems žmonėms padeda aptikti savo stipriąsias puses ir karjeros kryptį, o verslui rasti žmones, kurie nori ir gali dirbti.
Jaunimui - tai kaip svajonių universitetas, kuriame daug savęs patyriminio pažinimo, o verslui – kaip patobulinta įdarbinimo agentūra, padedanti surasti labiausiai motyvuotus ir gebančius dirbti darbuotojus.
DELFI Piliečio reportažai – tai viena iš 6 mėnesių programos dalių. Jos metu Talentų Kartos dalyviai gvildeno šalies aktualijas ir, atradę savyje žurnalisto gyslelę, rengė straipsnius bei reportažus skaitytojams.
www.talentukarta.lt