Prasidėjo viskas prieš daugiau kaip 10 metų. Taip, tuo metu buvau jauna, kvaila, nes pradėjau santykius su netinkamos reputacijos žmogumi. Laikui bėgant tai virto meile, vėliau – santuoka ir ilgus laukimo metus, kol vadinamasis mylimasis grįš į laisvę ir būsim kartu. Taip, žinau, kad daug kas smerks, vadins kvaile, bet tuo metu man aplinkinių nuomonė nebuvo svarbi. Taip, jo laukiau beveik visus tuos 10 metų. Susitikimai buvo dažni, bet trumpi, bet meilės apakinta džiaugiausi kiekviena kartu praleista minute.

Taip bėgant laikui, vieno susitikimo metu išgirdau prašymą... skirtis. Neva tik dėl dokumentų, kad galėtų greičiau grįžti. Aišku, aš naivi, pasitikėdama mylimu žmogumi, sutikau. Juk šeima turi būti kuo greičiau kartu... Jei kažkam tai atrodo juokinga, tai užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad nesu dar viena kvailelė, kuri pateko į kalinio spąstus. Bendravimas ir buvimas pora buvo ne kelis mėnesius. Ir kad ir kokia kvaila, jūsų nuomone, būčiau, nė vienas, manau, nepaliktų mylimo žmogaus bėdoje. Nes jis atsidūrė ten, kur saulutė kvadratinė, buvo ne koks nusikaltimas, o nelaimės padarinys.

Būdama, kad ir per atstumą, turėjau viską, ko tik geidė širdis – prabangius daiktus, automobilį, gražias dovanas. Visas turtas buvo bendras, nebuvo jokių dalybų – čia tavo, čia mano. Sutvarkiusi visus dokumentus, ramia širdimi toliau važinėjau jo lankyti, lyg ir niekas nepasikeitė... iki tol, kol vieną dieną gavau žinutę: „Tavo vyras vedė kitą“.

Taip, tai tikrai buvo žinia iš giedro dangaus... Nors viskas buvo neigiama iš vyro pusės iki paskutinės akimirkos, vis dėlto tai buvo tiesa. Tą akimirką išslydo žemė iš po kojų. Per vieną dieną sugriuvo visas pasaulis...

Kaip ir buvo galima tikėtis, aš puoliau į depresiją. Uždavinėjau klausimus sau, kaip žmogus galėjo taip pasielgti? Žmogus, kurį laikiau artimiausiu gyvenime... Ir žinote ką? Supratau, kad to žmogaus taip ir nepažinojau visą tą laiką.

Bet kaip sakant, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Po kurio laiko į mano gyvenimą atėjo naujas žmogus, atnešęs laimę, pasitikėjimą ir naują gyvybę. Su juo atėjo ir ramybė, kurios ilgai neturėjau, ir suvokimas, kad esu nuostabi moteris, kuri suklydo pasirinkdama netinkamą žmogų.

Ne, tai joks ne nušvitimas. Tai – „rožinių akinių“ nukritimas, nes tik dabar suprantu, kad gyvenime į viską reikia žiūrėti atsakingai. Kad reikia pasikliauti ne tik širdimi, bet ir blaiviu protu. Kurio, kaip bebūtų gaila, tuo metu neturėjau. Būtent tuo metu, kai buvo labai sunku, ramybę rasdavau bažnyčioje, pabūnant su savimi. Ir tik gerų draugų pagalba ir dėl jų begalinio palaikymo, sugebėjau atleisti ir paleisti mintimis žmogų, kuris sugriovė viską, kas tuo metu buvo svarbiausia ir švenčiausia gyvenime.

Kiekvienam linkiu tokių santykių, kuriuose nereikėtų ieškoti kitų... Ir žmogaus, kuris laimėje ir nelaimėje būtų visada šalia. Puoselėkit nuoširdžią meilę, kuri neleis žemei išslysti iš po kojų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!