Dar daugiau – sakyčiau, kad viešinti mokyklų reitingus turi būti draudžiama. Priežastys tokios:

1. Etikečių klijavimas mokykloms didina socialinę atskirtį ir ženklina mokyklas ir jų mokinius, ir tų mokinių tėvus, ir mokytojus, kaip nelaimėlius (angl. a loser) arba elitinius. O tai sukelia kitas problemas, kurių neišspręsim ir per dešimtmetį: „prastų“ mokyklų mokytojai tarsi teisindamiesi sako, kad jiems atitenka silpni vaikai, todėl rezultatai blogi; tėvai patiki, kad gyvendami toliau nuo didmiesčių jie atiduoda savo vaikus blogiems mokytojams, bet nėra kitos išeities; vaikai netenka motyvacijos, nes kam stengtis, jei „mano mokykla – lūzerių, o jos reitingas metai iš metų negerėja“. Visa tai siūlau kuo greičiau stabdyti. Šioje šalyje regionų politika – alio, seimūnai, kur jūs? – išvirsta į regionų marinimo ir jų savivertės žlugdymo akcijas. Negi mums to reikia?

2. Švietimo ministeriai vis dėlto turi žinoti apie tikrąją situaciją mokyklose. Todėl jie gali užsakyti tokius reitingus, tačiau jų duomenys turi būti naudojami tik konfidencialiai ir tik situacijai konkrečioje mokykloje gerinti. Jei toks konfidencialus tyrimas nustato, kad kurioje nors mokykloje prasti, pvz., matematikos rezultatai, deleguokite į tą mokyklą keletą elitinės mokyklos pedagogų, kad pagelbėtų vargstantiems kolegoms ir pasidalintų savo pažangesne patirtimi. Tačiau viešai „skalbti“ ir gėdinti mokyklas yra tiesiog nenormali praktika. Čia kaip sovietmečio fabrike skelbimų lentoj kabinti girtuoklių nuotraukas, kad anie nustotų iš gėdos gerti. Ar jūs suvokiate, kas vyksta? Reitinguokite, bet neviešai, ir iškart imkitės atitinkamų veiksmų situacijai keisti, jeigu jau tuos reitingus užsisakėte.

3. Švietimas yra viešas sektorius, kuriam trūksta normalaus finansavimo, todėl reitinguoti tokią paslaugą yra netgi nepadoru. Mokyklos ir mokytojai yra visiškoje duobėje, o mes juos dar viešai vis paplakame. Reitinguokite restoranus, parduotuves, kirpyklas ar UBER vairuotojus, galų gale privačias mokyklas, jeigu jos to nori, bet ne nususintą valstybinį švietimo sektorių, kuriam reikia pagalbos ir paramos, o ne kasmet teisintis per tėvų susirinkimus ar žiniasklaidoje dėl prasto reitingo. Gulinčių mušti nereikėtų. ŠMSM protai turėtų bent tiek suprasti ir padėti mokykloms. Šią šalį valdantys asmenys taip pat. Kol kas apie tokią ministerijos veiklą neteko girdėti.

4. Realybėje reitingai nieko nekeičia ir stumia į dar gilesnę neviltį „nureitinguotų“ mokyklų bendruomenes. Elitinės valstybinės mokyklos sulaukia pritarimo ir toliau tęsia ką dariusios – ugdo šviesų jaunimą užsienio rinkai. (Tik dar nesuprantu, kodėl mūsų gabusis orientuojamas į užsienines studijas už valstybinius pinigus? – bet tai jau kita tema, ar ne, ponai licėjų daraktoriai?).

Žodžiu, eiliniai reitingai ir jų visuotinis aptarinėjimas patvirtina, kad esame ne šiaip sau gyvulių ūkis, o tikra dresuotų gyvūlėlių ferma – viešai niekas net neabejoja, kad reitingų reikia, visi tuoj pat puola lygintis ir prasideda vienų mokyklų tolesnis gramzdinimas ir kitų šlovinimas. Klausimas – kokia iš to nauda ir ką tai duoda mokyklų kokybei? Ogi nieko. Verslas džiaugiasi, socialinė atskirtis gilėja, daugeliui jaunų žmonių tampa aišku, kad jų mokykla ir vėl pasirodė esanti beviltiška. Tai bent motyvacija mokytis...