Visai neseniai rusų kalbos mokytojos Alos Mylko dėka Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos mokiniai, mokytojai bei visi kiti mūsų didelės šeimos nariai turėjo galimybę užsukti į rusiškų romansų vakarą.
Renginio metu buvo galima ne tik išgirsti Ilonos Morozaitės, Dominykos Michalkevič, Barbaros Silvanavičiūtės, Kotrynos Sadauskaitės ir Monikos Paulauskaitės atliekamų dainų, bet ir sužinoti, kas iš tiesų yra tas romansas, iš kur jis kilo, kokios temos jame dažniausiai nagrinėjamos bei kokie kompozitoriai yra patys žinomiausi.
Renginio vedėjai Božena Garbovskaja, Karolina Žarinaitė, Lukas Tiuninas bei „pats geriausias ir nuostabiausias“ (kaip pats save pristatė interviu metu) Povilas Uvarovas su dideliu nuoširdumu pasakojo apie N. K. Rimskii – Korsakovo, M. I. Glinkos, A. A. Aliabjevo kūrybą. „Rusiškas romansas... Kiek paslapčių ir sudaužytų jausmų jis saugo savy... Kokia jautria meile jis dainuoja!“ – sakė jaunuoliai.
Skaidrių demonstracija leido net ir rusų kalbos nemokantiems pamatyti dainų iliustracijas, supažindino su jau minėtais kompozitoriais bei skoningai apipavidalino renginio esmę.
Galbūt ne kiekvienam yra artimas romanso skambesys, tačiau vakarui atėjus į pabaigą nė vienas žmogus nepaliko salės be šypsenos. Juk romansas pažadina žmogaus grožio suvokimą, meilės ir jautrumo jausmą..
Dažniausiai dalyvaujame įvairiuose renginiuose tik todėl, kad buvome kažkieno paprašyti ar tikimės už tai gauti vieną kitą dešimtuką, o gal dar ir skaniai pavalgyti. Galbūt kartais to nesuvokiame, tačiau kiekvieną kartą išeidami iš namų ar išbandydami kažką naujo (net jei ir ne visada pasiseka) gauname sau didžiulę pamoką, kurios joks sėdėjimas suole negalėtų išmokyti.
Nustebau, kai rusų kalbos mokytoja paprašė manęs dalyvauti jos organizuojamame renginyje ir padainuoti rusų kalba. Ne todėl, kad dvejojau ar abejojau savo noru būti scenoje. Tiesiog tai pasirodė gan keista, turint galvoje tai, kad šios kalbos niekada nesimokiau. Tačiau tada prisiminiau savo labai mylimos dainininkės Laros Fabian žodžius, kad kalba tėra viena iš daugelio muzikos sąlygų, kuri visai nepakeičia kūrinio esmės, juk visai nesvarbu, ar prisipažinsi žmogui mylįs prancūziškai, ispaniškai ar japoniškai - tai vis tiek reikš vieną ir tą patį.
Kūrinius išsirinkti buvo sunku. Nuo pat mažens savo savamokslių muzikantų šeimoje girdėjau įvairių dainų, tarp jų ir rusiškų, kurias labai mėgo mano tėtis ir senelis, todėl jaučiau šią muziką esant savo kraujyje. Galiausiai nusprendžiau dainuoti Aleksandro Malinino „Berega“ („Krantas“), kurią taip seniai mėgdavo klausytis mano mama, pamaniau, kad tai bus tarsi mažytė dovana jai už visus tuos kartus, kai nuo ankstaus ryto rūpindavosi mano mėgstamais keptais sumuštiniais prieš kiekvieną sunkią koncertų ar konkursų dieną ir, be abejo, jaudindavosi dėl manęs labiau nei aš pati. Antrą dainą pasirinkau taip pat iš to paties atlikėjo repertuaro – „Letnyaja noch“ („Vasaros naktis“). Neturėjau jokios konkrečios priežasties, tiesiog išgirdau ir patiko, juk mums visiems kartais būna taip, kad išgirsta melodija paprasčiausiai įstringa galvoje. Likusias tris dainas („Gori gori maya zvezda“, „Ocharovana okoldovana“, „Belaj akacy“) man pasiūlė mokytoja Ala. Negalėjau nė vienai iš jų pasakyti „ne“ – kiekviena iš jų turėjo kažką savito, gražaus, artimo. Turbūt kiekvienas muzikantas jaučia kažką nepaaiškinamo ir intymaus dainoje, kurią pasirenka, kuria nusprendžia pasidalinti su kitais, galbūt ir savitai perteikti.
Stengiausi nesuklysti kaip išmanydama galbūt dėl to, kad jaučiau didelę atsakomybę prieš visus tuos žmones, kurie, skirtingai nei aš, nepatingėjo išmokti šios kalbos! Deja, tačiau lengvai „praslysti“ nepavyko – mano „žodžių žaismai“ neliko nepastebėti, todėl dabar turiu šiokių tokių juokingų prisiminimų...
Vėliau visi manęs klausė, kodėl nusprendžiau dainuoti net penkias dainas. Atsakymas labai paprastas – kai myli tai, ką darai, gali daryti tai šimtus kartų. Džiaugiuosi turėdama galimybę užlipti į sceną taip dažnai, kaip įmanoma, nes joks kitas jausmas negalėtų man atstoti to, kai supranti, jog kažkas ne vien tavęs klausėsi, bet ir tave išgirdo.
Taigi, esu be galo dėkinga visiems, kurie bent kiek prisidėjo prie tos dienos – pirmiausia, suprantama, savo tėvams už tai, kad iš viso turiu galimybę dainuoti ir groti savo numyluota Ibanez, mokytojai, klausytojams (ypač mano kartos, kurie privertė mane iš naujo tikėti pasauliu be telefonų), o labiausiai – gimnazijai. Juk kas mes be jos būtume, kuo mes be jos taptume ir kur mes be jos galėtume sugrįžti...
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – aštuntasis straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.