Vaikai moko tėvus
„Pasagėlės“ įkūrėjos Adrija Sikorskytė ir Daiva Staniulytė įsitikinusios, kad net jei tėvai ir negalvoja grįžti į Lietuvą, jie vis tiek stengiasi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai ir žinotų šalies tradicijas.
„Net neabejojame, kad savo šaknis išsaugoti ir perduoti jas vaikams nori visi. Tad lituanistinės mokyklos užsienio šalyse naudingos ir būtinos ne tik į Lietuvą planuojančioms grįžti šeimoms“, - sako A. Sikorskytė. Naujos lituanistinės mokyklėlės sumanytojos džiaugiasi, kad dar net neatvėrus durų, jos sulaukė daugybės susidomėjusių tėvų skambučių ir sąrašuose jau turi dvylika būsimų mokinių.
Pasak mokytojų, iš didelės meilės vaikams ir savo darbui įsteigusios savaitgalinę mokyklą, jos pasiruošusios ne tik malonioms akimirkoms, bet ir sunkumams. „Juk vieną yra mokyti apie Lietuvą gyvenančius gimtinėje, o visai kas kitą visą tai perteikti svetur įkurdintiems vaikams, - svarsto Adrija. - Čia apie Lietuvą turi kalbėti vaikui, kuris gal net joje nėra buvęs. Neseniai draugė pasakojo kaip jos keturių metukų sūnus, nuvažiavęs paviešėti į gimtinę, sako: „mama, čia Kaunas, Trakai, o tu sakei, kad važiuojam į Lietuvą“. Anglijoje gyvenantys mažieji visai kitaip suvokia Lietuvą. Tad turime adaptuotis prie šių vaikų poreikių“.
Pasikeitę tėvų ir vaikų santykiai lituanistinėms mokykloms taip pat tampa iššūkiu. Daiva pasakoja, kad svetimas kalbas vaikai įsisavina labai greitai, tad atvykę į užsienį, lankydami šalies mokyklas, penkias dienas per savaitę kalbėdami angliškai, susiradę angliakalbių draugų, jie po metų kitų angliškai kalba laisvai.
Tuo tarpu kai kurie tėvai kalbos barjero taip ir neperžengia. „Stebime komišką situaciją - vaikai moko tėvus. Krenta tėvų autoritetas, jie tampa priklausomi nuo vaikų – juk vaikai jiems vertėjauja ligoninėse, parduotuvėse, kitose įstaigose. Tėvus svečioje šalyje dažniausiai reikia mokyti angliškai, tuo tarpu vaikus – lietuviškai“, - įžvelgia Adrija.
Didžiuojasi patalpomis
Septynerius metus Londone gyvenančias „Pasagėlės“ įkūrėjas likimas suvedė kada jos abi pradėjo dirbti vienoje šeštadieninėje lietuvių mokykloje. „Dar pirmaisiais pažinties mėnesiais Daiva prasitarė: „Ar įsivaizduoji, kaip smagu būtų įsteigti savo mokyklėlę?“ Pabendravus paaiškėjo, jog abi turime panašią mokyklos viziją, sutapo ir mūsų vertybės“, - prisimena Adrija.
Šiandien viziją pavertusios realybe moterys sako dega noru kuo greičiau pradėti veiklą. „Labai didžiuojamės unikalia ir gerai apgalvota mokymo programa. Mums svarbu, kad užsiėmimai vyktų sistemingai ir būtų pritaikyti vaiko poreikiams, jo amžiui ir galimybėms. Nemažiau už gerus mokymosi rezultatus mums svarbi ir mokyklos dvasia. Žinome, kad vaikai šeštadieniais į mokyklas eina tik tėvų raginami, o kartais ir verčiami.
Puikiai suprantame, kad vaikas, atsėdėjęs mokyklos suole penkias dienas, bus pavargęs. Tad stengsimės, kad atmosfera „Pasagėlėje“ būtų kuo jaukesnė, šiltesnė, atpalaiduojanti, bet kartu ir suteikianti žinių. Norime, kad mažyliai pas mus jaustųsi esą darnios ir mylinčios šeimos nariai, kurioje jie visados yra laukiami, vertinami, kur jiems būtų saugu, gera ir linksma, kur jie turėtų visas galimybes atsiskleisti, išsipasakoti. Stengsimės, kad vaikai bendrautų kaip viena didelė šeima, kad mažesnieji bendrautų su vyresniais, šie savo ruožtu jiems padėtų. Bandysime ir tėvelius suburti. Norime, kad tai būtų vieta, kur visuomet malonu ateiti ir vaikams, ir jų tėvams“, - būsimos mokyklos vizija dalinasi Daiva.
Jei dažnai popamokinės veiklos ar savaitgalinės lituanistinės mokyklos Anglijoje įkurdinamos tiesiog namuose, atradus didesnį kampelį, tai šįkart lietuvės didžiuojasi ir veiklai pritaikytomis patalpomis. „Pasagėlė“ šeštadieniais įsikurs Catfordo centre esančio London Capital koledžo trijose naujose, šviežiai suremontuotose klasėse. Pastatą tėveliams bus lengva pasiekti ne tik automobiliu, bet ir visuomeniniu transportu, mat koledžą supa keturios traukinių stotys: Lewisham, Catford, Catford Bridge ir Ladywell.
„Patalpa – labai svarbus dalykas ir tikrai sunkiai radome tinkamą. Bet traukos dėsnis mus ten atvedė, nes po šimtų nesėkmingų skambučių ir elektroninų laiškų vieną dieną tiesiog netoliese vertėjavau, eidama pro šalį užėjau ir paklausiau apie galimybę nuomotis klases. Po 15 minučių turėjom patalpas! Norisi pradėti ne bet kaip, o kokybiškai. Svarbiausia - klasės labai jaukios, - pabrėžia D.Staniulytė. - Visur yra kiliminė danga. Mažiesiems vaikams specialiai pirksime baldus, kad kuo patogiau būtų sėdėti“.
Sulaukė pagalbos
Londone steigiančios mokyklą lietuvės jau ne vienerius metus darbuojasi ir žinių semiasi pedagogikos srityje. Adrija Sikorskytė Vytauto Didžiojo Universitete įgijo lietuvių filologės specialybę. Vėliau Švedijos Linkopingo Universitete baigė Vaikų Studijų Magistrą. Du metus ji dirbo anglų kalbos mokytoja Kauno Ąžuolo vidurinėje mokykloje.
„Turėjau galimybę susipažinti su vaikų lavinimo ypatumais ne tik Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, bet ir Švedijoje. Londone apsigyvenau, kai po mokslų Švedijoje draugai pakvietė atvažiuoti ir pabandyti laimę čia. Pradžia buvo nelengva, kaip ir daugeliui iš mūsų. Bet kuo toliau, tuo viskas ėjosi geriau. Čia juk tiek visokių galimybių – kiekvieno skoniui ir norams“, - įsitikinusi Adrija.
Šiaulių Universitete, pradinių klasių ir ikimokyklinio ugdymo mokslus krimto Daiva Staniulytė. Tame pačiame universitete ji baigė Edukologjos magistrantūrą bei įgijo pedagoginės psichologijos specializaciją.
„Visuomet labai domėjausi vaikų ir paauglių psichologija, tai mane paskatino baigti ir dar vienas bakalauro studijas Socialinės pedagogikos ir psichologijos srityje, - vardina ji. - Turiu patirties dirbti su ikimokyklinio ir pradinio ugdymo amžiaus vaikais bei teikti pedagogines - psichologines konsultacijas“.
„Pasagėlei“ talkinsianti trečioji mokytoja, Deimantė Spalinskaitė, Klaipėdos universitete baigė Vaikystės pedagogikos mokslus.
Moterys vienbalsiai tvirtina, kad imtis mėgstamos veiklos Anglijoje labai padėjo ir vietos valdžia. „Jei Lietuvoje pabandytume atidaryti panašią mokyklėlę, mus sukaustytų neįmanomais reikalavimais, milžiniškais mokesčiais, kad vargu, ar pajudėtume iš vietos, - mano Adrija. - O čia mums be galo daug padėjo. Savivaldybė nemokamai suteikė reikiamos informacijos, paskyrė patarėją, kuris paaiškino, kaip registruoti įmonę, kokios papildomos dokumentacijos reikia, kokie reikalavimai, kaip geriau viską tvarkyti. Jie suinteresuoti tavo sėkme, nes žino, kad jei tau seksis, tai nuo to bus gerai ir jiems.
Priklauso nuo mokytojo
Viskas priklauso nuo mokytojų – paklaustos, ar galima vaikus sudominti savaitgalinėmis lietuviškomis pamokomis, sako „Pasagėlės“ įkūrėjos. „Kartais net neįdomiausias dalykas gali tapti mėgiamu, jei mokytojas patraukliai, iš širdies jį išaiškina. Mokyklos idėja pirmiausia kilo iš meilės vaikams. O jei nuoširdžiai dirbama – viskas įmanoma“, - įsitikinusi Adrija.
„Pasagėlėje“ vaikus mokytojos stengsis sudominti lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo pamokomis. Kiekvieną mėnesį lituanistinė mokykla skirs atskirai temai, kuri dominuos visuose to mėnesio užsiėmimuose.
„Pavyzdžiui, jei šio mėnesio tema „Aš ir mano šeima“, tai raidelių ir garsų galbūt mokysimės per šeimos ir giminės narių pavadinimus, pasaulio pažinimo pamokėlėse dėmesį skirsime kūno dalims, sveikos gyvensenos įpročiams, penkiems pojūčiams ar dienos rutinai. Asmenybės ugdymo pamokėlėse kalbėsime apie rūpinimąsi mažesniais už save, mokysimės kultūringai elgtis prie stalo, atpažinti ir įvardinti emocijas – savo ir kito“, - pasakoja Daiva.
Šeštadieniais vykstantys užsiėmimai bus padalinti į dvi dalis. Pirmoje vaikai mokysis lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti. Antra dalis bus skirta laisvalaikiui, kūrybai. Galima bus pasirinkti – arba ateiti tik į vieną dalį, ar mokyklėlėje praleisti visą dieną. „Nors klasės yra didelės, gali sutalpinti, kiek tik nori vaikų, bet apsisprendėme, kad užsiėmimo metu bus ne daugiau kaip 10 – 14 mokinių. Taip galėsime pakankamai dėmesio skirti kiekvienam“, - ateities planais dalinasi Adrija.
Kol kas 3-8 metų vaikučius mokytis kviečianti „Pasagėlė“ ateityje žada augti. „Žinome, kad veikla bus sėkminga, jei tik yra žinių ir meilės darbui. Nė vieno, nė kito mums netrūksta. O geriausias atpildas, kai vaikas eidamas koridoriumi sušunka: „mokytoja, aš tave myliu“. O kartais net sėdėdami ant neklaužadų kėdutės pasako, kad aš tave vis tiek myliu. Ne veltui sakoma, kad žmogus, dirbantis su vaikais, niekuomet nesensta“, - šypsosi mokytoja.