aA
Žinote, ką? Tas feisbukas yra tikras stebuklas! Pradžioje sunkokai gaudžiausi toje pekloje, galvojau, eina velniop – man jau virš 70, vaikai užauginti, anūkai tik palepina atvykdami vasarinei viešnagei. Nereikia man tų internetų ir veidaknygių.
notebook-791292_1280
notebook-791292_1280

Gyvenimo tėkmė nusistovėjus, lyg grietinėlė ant pieno, ir, kaip čia švelniau pasakius, nuobodi. Šitiek metų gyvenom be tų technologijų, ir ką – gyvi ir sveiki. Tačiau anūkėliai nedavė ramybės. Kas minutę tarškėjo, kaip ten viskas faina ir įdomu. Nebegalėjau pati viena net ramiai agurkų ir ridikų paravėt. Iškept rabarbarų pyrago. Pasimaudyt Nemune, kurio vingis skalauja mūsų kaimelio pakrantę. Prilipo prie manęs įkyruoliai kaip lapas prie sėdimosios. Tiek to, nutariau. Gana. Jeigu dar keletą dienų gyvensiu apsupta jų bambėjimo, tikrai galą gausiu. Užsikaičiau kavos, prisėdau šalia vyresnėlio.

Iš pradžių tik stebėjau jį, tą velniūkštį, visa galva mane jau praaugusį, kemšantį bandeles su avietėmis. Nesigirsiu anūko valgymo įgūdžiais. Ranką prie širdies dedu – jie tikrai nekokie. Mąsčiau, kaip gi jo motina, mano marti, nesugebėjo sūnaus išmokyti elgtis už stalo padoriai. Jo skruostai nusitepę uogiene, kelnės it apsnigtos trupiniais. Dingojosi, kad ne žmogus čia kramto, o arklys – pilna burna čepsi, lyg grauždamas obuolį. Šliurpt, šliurpt, šliurpt. Kompotą šliurpia it begemotas, išmestas iš savo balos ir savaitę burnoj neturėjęs nė lašo. Po visos jo ceremonijos vėl turėsiu traukti savo šluotą su ilgu vamzdžiu, rinkti mažulyčius bandelių gabalėlius nuo plastikinės staltiesės, mesti juos į šiukšlių dėžę, išmazgoti uogom aptapnotą stiklinę. Na, ką padarysi.

Priešpiečių epopėjai aprimus, sotus ir laimingas vaikis parodė, ką įdomaus galima nuveikti tame feisbuke. Sukūrė mano, taip sakant, profilį – sako, va, dabar ir Tu, močiute, galėsi bendraut su pasauliu. Žinoma, influencerė nebūsi, bet, manau, tikrai rasi ką veikti.“ Iš mano išplėstų akių susiprato man paaiškinti, kas tas influenceris. Pasidomėjo, kokią profilio nuotrauką norėčiau įkelti. „Gal paso tinka?“ – sumurmėjau, klausiamu žvilgsniu pervėrus anūkėlį. Ojojoj, būtmėt matę, kas tada dėjos. Vaikinas sukriokė griaudžiančiu juoku. Visiškai nesupratau, kaip man reaguoti – kas čia tokio juokingo? Kažkoks manifestas prieš babos požiūrį? Nenumaniau, kad anūkėlio gerklė geba ne tik talpinti trigubą porciją valgio, bet ir išnešti tokius decibelus. „Galėtų būt artistas, – trumpai pagalvojau, – suburtų kokią jaunuolių grupę, plyšautų nuo tribūnų, dalytųsi savo veržlia energija. Taigi dabar tai madoj. Labiau pasistengęs, gal net iškastų tikrą aukso gyslą – populiarumas garantuoja pinigus. Štai tau ir influencinimas.“ Būtų gal net populiaresnis nei Pusbroliai Aliukai ar Broliai Šalčiai, kurių klausydavausi po pamokų, bėgant nerūpestingoms jaunystės dienoms.

Paaiškėjo, kad paso nuotrauka – netinkama. „Išsirink geriau iš mano telefono – jau kelintą vasarą daug fotografuojamės“, – taria man, šypsodamas pro ūsą, lyg koks Barmalėjus. Išsirinkau tą, kurioje buvau nupaveiksluota tarp žydinčių kieme obelų. Lai visi pamato, kaip gerai sodą prižiūriu.

Atėjo smagioji dalis – draugų paieška. Daugelio, deja, pavardžių nebeprisiminiau. Į pagalbą pasitelkiau savo užrašų knygelę – jai, skaičiuojančiai jau keturis dešimtmečius, duomenų kiekio pavydėtų net pats kompiuteris. Taigi, pradėsim nuo klasiokų, tada seks grupiokai iš technikumo, o po jų – kolegos iš audinių fabriko, kuriame pasišventusi atidirbau virš 30 metų. Tiesą sakant, nusistebėjau, kad praktiškai visi mano praeityje figūravę veidai nušvito kompiuterio ekrane – mat kaip, pamislijau, visi turi tą feisbuką. Štai ir Bronė, mano suolo draugė, ir Antanas, fabriko viršininkas, ir netgi tas mažaraštis kvailelis Alfredas, kuris, niekas netikėjo, bus kažko gyvenime pasiekęs. Pasirodo, iki pensijos jis Kaune prekiavo siurbliais, maliutkomis ir kita kone amžiams tarnaujančia buities technika.

Nepajutau atslenkant pavakario. Užmiršau palaistyt pomidorus šiltnamyje. Užtat kiek smagumo apturėjau! Bronytė pasiūlė kartu suorganizuoti klasės susitikimą, išdalijau kone pusšimtį patiktukų klasiokių ir grupiokių nuotraukoms – pasirodo, ne aš viena galiu pasigirti tvarkingu, žydinčiu sodu. Pajutau veriančią nostalgiją. Žvelgiau į visų jų veidus, pažymėtus gyvenimiška patirtimi, jų šypsenas, kurias prisiminiau dar visai kitokias, jaunas, išraiškingas. Kaip ir aš pati, taip ir daugelis puošėsi sidabrinėmis sruogomis plaukuose. „Tai gyvenimo ratas, – pagalvojau, – natūralus virsmas.“ Kadaise buvom gražūs, aktyvūs jaunuoliai, žvelgę į pasaulį pro rožinį akinių filtrą. Laikas priklausė mums. Rodėsi, kad niekada nepasensime. Buvo čia ir dabar. Tik tiek. Bet nė vienas neišvengėme brandos ir atsakomybės.

Valandėlę pasigraudinusi ir pasiknaisiojusi atminties lobynuose, nutariau parašyti žinutę savo pirmajai meilei. Iškart sulaukiau atsakymo – panašu, kad ir jam patinka sėdėti šioje erdvėje. Įsikalbėjome. Valentas vis dar išlaikęs savo charizmą – papokštauti mėgo visada, o jo akių gilumoj, regis, paskęsti galėdavau. Kalbėjomės gerą valandą – mačiau, lauke jau ir sutemo, anūkai sugulė miegoti ant aukšto, iš pamiškės ataidėjo lėtas pelėdos ūkavimas. Išsiaiškinau, kad mano jaunystės kavalierius, kurio akyse neregėjau nuo dienos, kai iškeliavo armijon – taip pat našlys, gyvenantis vos už keleto kaimų nuo manęs. Pasiūlė rytoj atvykti pas mane pasisvečiuoti. „Gerai, – pamaniau, – būtinai užsuk.“ Užvertus kompiuterio ekraną likau viena. Akyse dar žaižaravo smulkučiai šviesos pliūpsniai. Mano kompanionė tebuvo spengianti tyla.

Išaušus naujam rytmečiui, anūkėliams dar parpiant, aplėkiau lysves ir, išsinešusi kompiuterį į sodą, vėl prisijungiau prie savo profilio. Skaičiau naujas žinutes, stebėjau naujas nuotraukas – vienas buvęs kolega, pasirodo, gavo dovanų didelį, rudą tarantulą. Pamačius čiut iš klumpių neišvirtau. Visada bijojau vabalų ir kitų ropinėjančių gyvių, o čia, pasirodo, žmogui patinka. Valentas pranešė, kad atvyks pietums. „Atsivešiu medaus tortą, – parašė, – pamenu, buvo tavo mėgiamiausias?“

Visa nušvitusi išskubėjau maudytis ir gražintis. Pilve sukirbėjo seniai nebeskraidę drugeliai. „Štai, kokia ta technologijų galia, – mintijau garbiniuodama savo ilgus, tankius plaukus. – Ji padėjo man surasti ir naujai atrasti žmones, su kuriais nebendravau jau daugybę metų.“ Perbraukusi skruostus skaistalais, lūpas paryškinusi vyšnių raudoniu, išėjau į kiemą pasigrožėti spindinčia saule. Laukia puiki diena.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(22 žmonės įvertino)
2.9545

Gyventojai visoje Lietuvoje nurodė, kokios problemos kyla dėl paspirtukų dalyvavimo eisme - kliuvo ir pėstiesiems (3)

Paspirtukų eismas gatvėje nemenkas galvos skausmas automobilių vairuotojams ir pėstiesiems....

Vilnietis apie paspirtukų eismą mieste: velniop tada tuos šaligatvius (15)

Ši nuomonė yra apie situaciją Vilniaus keliuose, tačiau daug aspektų tiks ir kitiems Lietuvos...

Deklaravęs pajamas vyras susidūrė su nesklandumais dėl mokėjimo sistemos – mokesčių inspekcija nurodė, kokį būdą galima pasirinkti (1)

Mokėti mokesčius yra mūsų visų pilietinė pareiga. Ne visada šis procesas yra malonus, tačiau...

Prie durų prisistatė moteris, rinkti paramos ukrainiečiams – policija įspėja nepakliūkit sukčiams į rankas (1)

Tęsiantis karui Ukrainoje daugelis žmonių teikia pagalbą nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams...

Sulaukus žinios dėl skolos moteriai net ėmė drebėti rankos – paaiškėjo dvi istorijos pusės (4)

Su valstybinėmis įstaigomis ir jų nustatyta tvarka tenka susidurti dažnam lietuviui. Kartais...

Top naujienos

Pastebėjo pokytį Nausėdos elgesyje: po priekaištų lavinos gali sulaukti papildomo palaikymo

Ketvirtadienį sukanka lygiai trys metai, kai prezidentas Gitanas Nausėda išrinktas Lietuvos...

Pasidalijo įspūdžiais iš Lenkijos parduotuvių: kainos nebe tokios, kaip prieš kelis mėnesius

Lenkijoje, praėjus beveik keturiems mėnesiams po PVM maistui panaikinimo, gyventojai sako, kad...

Delfi PliusJon Herskovitz, Jeong-Ho Lee

Bidenui viešint Azijoje – nemaloni Rusijos ir Kinijos staigmena

JAV prezidentui Joe Bidenui baigiant vizitų turą po Aziją nemalonią staigmeną surengė Rusija...

Karantinas baigėsi tik Lietuvoje, bet ne Seime: parlamentarai grįžti prie įprasto darbo – neplanuoja

Karantinas baigėsi tik Lietuvoje, bet ne Seime. Į komitetų posėdžius parlamentarai toliau...

Kadyrovas grasina Lenkijai: mes per šešias sekundes parodysime, ką galime (20)

Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas grasina Lenkijai. „ Ukraina yra baigtas reikalas. Mane...

Karas Ukrainoje. Ukraina: kovos pasiekė didžiausią intensyvumą, Rusija vėl nusitaikė į Charkivą britų žvalgyba: elitiniai rusų daliniai patyrė milžiniškų nuostolių (9)

„Ateinanti savaitė bus lemiama“, – pabrėžė Luhansko srities vadovas Serhijus Haidajus ir...

Delfi PliusViktorija Dačinskaitė

Žvejai mėgėjai sulaukė naujovių: griežtėja reikalavimai ir keičiasi žuvų gaudymo sąlygos

Siekiant išsaugoti gerą žuvų išteklių būklę, o taip pat apsaugoti trofėjinio dydžio žuvis,...

Tai tik paskatino Kremlių veržtis į Ukrainą: jau tada Lukašenka viena ranka žaidė su Rusija (1)

Prieš metus – gegužės 23–ąją – pasaulis su siaubu stebėjo Minsko režimo elgesį, kai dėl...

Pristatė, kaip keistųsi NT mokestis: vidutiniškai reiktų mokėti 13,5 eurų per metus (4)

Ketvirtadienį Finansų ministerija pateikė siūlymus, kaip didinti savivaldybių finansinį...

Masiškai trūkstant IT specialistų darbdaviai pasirengę kompromisams – reikalavimų kandidatams kartelę nuleidžia dar žemiau (1)

Apie specialistų trūkumą ir įnirtingas jų paieškas nuolat kalba daugybės sektorių atstovai,...