aA
Vakar blogai jaučiausi. Drebėjo kūnas, „tabalavo“ širdis. Matyt, persistengiau. Rytą 6 val. keliuosi, 24-1 val. atsigulu. Ir vis „ant kojų“, vis bėgte. Darbas, įvairių reikalų tvarkymas, buities reikalai reikaliukai, o kur dar sportas – bėgioju su savo šunimis. Griūdama į lovą, pagalvojau, kad persitempiau ir jau rytoj tai jau tikrai nepervargsiu („Sekmą dieną švęsk“), na – tik šunis pavedžiosiu, kelis svarbius darbus sutvarkysiu ir eisiu laiku miegoti...
© Facebook nuotr.

Bet rytą nubudau beveik tokia pat pavargusi... Žinau, kad organizmas turi savo resursus, kurie ne begaliniai. Net sportininkams reikia laiko atkurti jėgas. O kur jau ten man, paprastai mirtingajai. Taigi, pirmąkart po daugelio mėnesių susiradau savo talismaną, Aloyzo padovanotą ikonėlę, ant kurios parašyta: „Angelas Sargas. Ikonoje įmontuota kapsulė su Šventosios Jeruzalės žemės dalelėmis“.

Įsidėjau į marškinėlių kišenę ir po ilgokos pertraukos pasimeldžiau. Savais žodžiais. Žinojau, kad esu reikalinga šeimai, kad negaliu ištižti būtent dabar. Tad ir maldoje buvo žodžiai apie laimę, sveikatą šeimai ir visiems artimiesiems. Ar Aukščiausias tai išgirdo, o gal išgirdo kažkaip savaip – kaip nesitikėjau – nežinau. Mes nė vienas nežinome. Nes jei Dievas mums atsakytų žodžiais, tas „malonumas“ įgytų ne dialogo, o diagnozės kontūrą. Bet mes kartais leidžiame sau patikėti, kad kiekvienas faktas, atsiradęs po anksčiau įvykusio fakto, yra pastarojo pasekmė... Bet grįžkime prie „Miškinukų“ ir jų atsiradimo istorijos...

Atsikėlusi 6 val. pavedžiojau keturkojus (jėgų ir vėl pakako) ir paknopstom (jei galima taip vadinti važiavimą automobiliu) – į trasą. Nes 9 val. ryto turėjau būti netoli Baltarusijos sienos, kur manęs laukė pažįstami, kartais atvykstantys talkinti, kai įgyvendinu ekologiško gyvenimo idėjas. Kelias vedė per mišką, tiksliau – du ar trys keliai... Tiesiausias yra žvyruotas ir gana nepatogus. Kiek toliau – asfaltuota gatvė, kuria važiuojant daromas nemažas lankas. Bet tą akimirką, kai jau svarsčiau, kur sukti vairą, prisiminiau dvi savo mėgstamas patarles: „Nemesk kelio dėl takelio“ ir „Tiesiai arčiau, aplink – greičiau“... Ir vis tiek nežinia kodėl vairą pasukau į žvyruotąjį kelią...

Už kilometro ar kiek mažiau pamačiau automobilį, šalia kurio tupėjo žmogus ir kalbino du nedidelius šunis, kaip man pasirodė – medžioklinius. Šie pasileido mano man iš paskos. Jei atvirai, nemėgstu neišauklėtų, automobilius besivaikančių šunų ir jų šeimininkų. Mano manymu, augintiniui vytis automobilį leidžia tik neatsakingi žmonės. Todėl paspaudžiau akceleratorių ir net jaučiau piktdžiugišką pasitenkinimą, pamačiusi, kad besivejantys gerokai atsiliko... Kai į veidrodėlį pažvelgiau vėl, pamačiau, kad jie, sukaupė visas jėgas, skuodė iš paskos. Didesnysis – pirmas, o už jo, gerokai atsilikusi, lėkė mažesnė (tiesa, lytį sužinojau tik gerokai vėliau). Sunerimau. Buvau pralėkusi gal kokius du kilometrus. Koks išpaikintas šuo tiek laiko vytųsi svetimą automobilį, ir dargi nelodamas? Prisiminiau, kad jie nelojo ir iš pradžių. Jie tiesiog... vijosi.

Dar už kelių šimtų metrų sustojau. Prisipažinsiu, buvo neramu. Net jei medžiokliniai ir labai išlepinti bei neauklėti, bet kad paklystų miške, nenorėjau. Nutariau palaukti šeimininko. Kol išlipusi kalbinau šuniukus, kurie man šiek tiek priminė jagdterjerų mišrūnus, privažiavo žvyrkelio pradžioje matytas automobilis. Išlipęs vyriškis paaiškino: „Jie išmesti miške, jau seniai laksto paskui pravažiuojančius automobilius, vijosi ir maniškį, bet pagaunami nesiduoda“. Paklausiau, ką jis ketina daryti pagavęs. Žmogus atsakė, kad yra policijos patrulis, grįžo namo po darbo ir štai – šuniukai pasipainiojo. Ketino kviesti policijos ekipažą, kad šie nugabentų į „Grindą“.

„Bet juk ten užmigdo po dviejų savaičių“, – pratariau... „Žinau, bet negi paliksim miške?“ – gūžtelėjo pečiais žmogus. Tą akimirką, kaip pagreitintoje filmo peržiūroje, prieš akis praskriejo APLINKYBIŲ vaizdai. Aplinkybių, kurios visos buvo PRIEŠ šių keturkojų pasiėmimą. Negaluoju, laukia daug suplanuotų reikalų, kelionė pas talkininkus, o namie – mano keturkojų komanda, kuri gali ir nepriimti jokių naujokų. Arba juos sužeisti. Tačiau „Grinda“ ir galima eutanazija buvo kur kas didesnio kalibro APLINKYBĖS, kurios neleido dvejoti nė akimirkos. Netrukus mažiai jau gulėjo ant automobilio galinės sėdynės, kur, palaižę man rankas ir trumpai apsižvalgę, beregint užsnūdo...

Pažįstami, pas kuriuos pavėlavau nuvykti, pamatę ant galinės automobilio sėdynės gulinčias „pateisinamas priežastis“, viską suprato... O tada vėl – kuo greičiau į Vilnių, prie namų išlaipinusi svečius apsisukau ir skriste – į Jakovo veterinarijos centrą, kuriame gydomi mano grynakraujai gyvūnai.

Šimtai ar tūkstančiai erkių kailiukuose, kurias veterinarė Inga su kolege pavargo rinkti, blusų ordos, taigi teko skirti vaistų nuo helmintų ir chemikalų nuo kraujasiurbių. Bet namie su dukra ir jos bičiuliu dar ilgai rankiojome iš kailiukų erkes... Alkani, ištroškę, pavargę, kosčiojantys (tikriausiai peršalę), bet iš pažiūros – gana sveiki. Tokia mažylių diagnozė. Panašu, kad brolis ir sesuo, apie 6 mėn. amžiaus...

Susitarėme dėl būsimų skiepų (kai mažiai šiek tiek atsigaus ir aklimatizuosis namuose, nes juk neaišku, kiek laiko buvo miške, ar stiprus peršalimas, kiek tęsis). Jakovo veterinarijos centro medikų paprašiau tarpininkauti susisiekiant su kuria nors Vilniuje veikiančia gyvūnų prieglauda: labiausiai nerimą kėlė tai, kad mažylių galėjo nepriimti mano augintiniai, ir tuomet tiesiog mums labai labai reikėtų skubios kitų žmonių paramos. Ačiū Tautmilei („Tautmilės prieglaudėlė“) už parodytą rūpestį ir dėmesį šių mažylių likimui. Ir už tai, kad pavadėliams, antkakliams, gydytojų apžiūrai veterinarijos centre buvo pritaikyta kainos nuolaida... Kurią, suprantama, netrukus su kaupu grąžinsime... Prieglaudoms pinigai iš dangaus taip pat nebyra...

Ką dar galiu pridurti? Nebent tai, kad per darbus, lėkimą taip ir neturėjau laiko paverkti: o ašaros, prisiminus, kaip aš nuo jų bėgau automobiliu, šiandien kelis kartus smaugė gerklę. Kai pagalvoju, kad tai buvo ne išpaikintų medžioklinių keturkojų šėliojimas, o kova dėl išlikimo, paskutinės gyvenime lenktynės už gyvybę, kai suvokiu, kad nuo jų bėgau, jaučiuosi tikrai prastai. Maža pasakyti „prastai“. Tiesą sakant, baisiai... O mūsų herojai šiuo metu jau šeimininkauja namuose kaip savuose. Susipažino su prieš dešimt metų iš „Grindos“ paimta sterilizuota kalyte Bagira, su mamos čichuachua. Ir džiaugiasi nauju gyvenimu...

Jie dar nežino, ar čia jų paskutinė stotelė, ar tik pusiaukelė. Ir aš nežinau. Kol kas nesupažindinau su savo didžiaisiais keturkojais... Viskam savas laikas. Bet garantuoju, kad iš mano namų šie „miškinukai“ iškeliaus tik į pačias pačias geriausias rankas. Kad daugiau niekada nereikėtų dalyvauti lenktynėse dėl išgyvenimo ir patirti, ką reiškia pasilikti miške vienam... Be žmogaus. Be meilės...

O, Šventasis mano Angele Sarge! Prašiau saugoti mane, mano šeimą, žodžiu, mus visus... O Tu išplėtei savo veiklos ribas ir apsaugojai juos. Jie ieško tiktai tobulos šeimos, tik labai atsakingų ir mylinčių namų. Nesikreipkite, jei tokie nesate, nes šiuos mažylius saugo Angelas. Jų angelas...

Daiva Sakalė šiuo metu ieško šuniukus išmetusių asmenų ir dės pastangas, kad už žiaurų elgesį su gyvūnais būtų taikoma atsakomybė. Turintys informacijos turėtų kreiptis į Daivą Sakalę per feisbuką.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Užfiksavo daugkartinius KET pažeidimus kelyje: važiuoja, kaip nori (8)

DELFI skaitytojas neapsikentė, kad vairuotojai kiekvieną kartą toje pačioje vietoje prie...

Mokytojų atlyginimų perskaičiavimas: įvertino grėsmes ir galimybes (9)

Kartais, būdami itin mokyti, elgiamės arba neprotingai, arba inertiškai. Kas dėl to kaltas? Kalta...

Lietuvaičiai investuoja į nekilnojamą turtą Ispanijoje, o ten gyvenanti verslininkė – į medžius Lietuvoje (3)

Lietuvos ateitis rūpi gyvenantiems užsienyje – Jungtinėje Karalystėje šiuo metu gyvenanti...

Vilnietei kelia įtarimų Lazdynėlių g. atnaujinimo darbai (6)

Atrodytų viskas gražu – Vilniaus miesto savivaldybė rūpinasi miestiečių gerove –...

Nuomonė. Reikia ne bendruomenių, o savivaldos! (6)

Dažnai girdžiu piliečių nepasitenkinimą valdžia. Ko skundžiatės, jei jūs ir esate valdžia,...

Top naujienos

Ramanausko-Vanago brolis Albinas: kai mane paleido, iškart supratau, kodėl (1)

Ilgi metai miškuose, tamsiuose, šaltuose ir ankštuose bunkeriuose, sveiku protu nesuvokiami...

Pagrindinių mokesčių trūkumas siunčia rimtą signalą apie Lietuvos ekonomiką (2)

Finansų ministerija skelbia, kad per devynis šių metų mėnesius valstybės ir savivaldybių...

Bankų krizėje įklimpusi Graikija – vis dar be gelbėjimosi plano

Jei manėte, kad Graikijos nesėkmės jau praeityje, manykite iš naujo.

Guoga traukiasi iš aktyvios politikos: kitąmet nedalyvausiu jokiuose rinkimuose (92)

Buvęs liberalas Antanas Guoga , ilgą laiką buvęs laikomas realiausiu „valstiečių“ kandidatu...

Nuošalioje Vilniaus vietoje tiekia autentišką armėnišką maistą: stulbina kainomis ir porcijų dydžiu (196)

Jeigu nebūčiau vykusi automobiliu pro šalį, apie Valakampių paplūdimyje kepamus armėniškus...

Rezultatyvumu pradžiuginęs Lekavičius padėjo „Panathinaikos“ sutriuškinti Eurolygos debiutantus (2)

Miunchene antausį gavę Atėnų „Panathinaikos“ (2-1) krepšininkai išliejo susikaupusį...

Orai: artėja šalčiai (10)

Meteorologų teigimu, penktadienis bus gerokai vėsesnis nei praėjusios dienos. Naktį daug kur...

Lietuvių augintojus prispaudė kinai ir ukrainiečiai (124)

Šalies medaus eksportuotojai išgyvena sunkmetį – pirkėjų prireikė žvalgytis net tolimoje...

Panevėžyje nugriaudėjo galingas sprogimas: visiškai sugriauti keli garažai (90)

Bendrasis pagalbos centras informavo, kad Panevėžyje, Ateities g. 28, garažų masyve nugriaudėjo...

Grigas garantuoja, kad „Žalgiris“ šį sezoną eis toli, Čeponis stabdo arklius (63)

Trys pralaimėjimai iš eilės – ne „Žalgirio“ stilius. Šarūno Jasikevičiaus pamokslo...