O man meilė – ne tariamas žodis myliu, o jausmas, kuriam žodžiai nereikalingi. Ore tvyranti harmonija, tikėjimas, pasitikėjimas, gebėjimas aukotis, rizika ir spontaniški sprendimai dėl brangaus žmogaus bei akimirka, kai pirštų galiukai netyčia susiliečia, o visu kūnu nubėga šiurpuliukai ir pilve suplazda drugeliai.
Meilėje labai svarbi romantika. Galbūt daugeliui gali pasirodyti, kad sukurti romantiška atmosferą yra reikalingos didelės pajamos. Manau, visi sutiks, kad jaukus savaitgalis Paryžiuje, smagus pasiplaukiojimas Venecijoje su gondolomis, drauge su mylimuoju – iš tiesų be galo romantiška, tačiau yra labai daug smulkmenų, kurios gali pradžiuginti širdį. Paruošti mylimojo pusryčiai ir gėlės į lovą, sutikime, iš tiesų puiku! (galbūt ir nuvalkiotas variantas, tačiau tikrai mielas). Taip pat parašytas nebylus meilės prisipažinimas ant sniego, jaukus pasivaikščiojimas palydint saulę, naktinio miesto stebėjimas nuo aukštos kalvos, ar tiesiog sėdėjimas prie laužo ir žvaigždžių skaičiavimas padangėje...
Iššifruoti tikrąją meilės paslaptį turbūt net neįmanoma, tačiau mano suvokimu tikroji meilė yra tuomet, kai žmogus dėl kito gali paaukoti viską, viskuo rizikuoti, visko atsisakyti tik dėl to, kad būtų drauge. Visi poelgiai pateisinami, kurie daromi dėl meilės. Juk žmogus tam ir gyvena, kad pasijustų laimingas, o dėl savo laimės reikia kovoti bet kokiomis priemonėmis.
Artėjant šv. Valentino dienai, manęs neaplanko kažkokie ypatingi jausmai, na tik ilgesingas metų skaičiavimas, kiek laiko jau būtume pradraugavę. Na, bet kas būtų, jei būtų. Life goes on. Smagu stebėti įsimylėjusius žmones. Džiugu, kad yra gyvybių šioje žemėje, kurios surado sau skirtą sielą, tačiau šv. Valentino diena yra kiek per daug „išpūsta“. Visuomenė per daug sureikšmina kalendorinius dalykus, manau, svarbiausia tai, ką jauti, ir tam nebūtina laukti vasario keturioliktosios, kad galėtum tai išreikšti. Jei tikrai myli, vadinasi myli visada, bet kuriuo paros ar metų laiku.
Vienišių frontui (šiuo atveju ir man) tikrai šiek tiek pavydu dėl porelių, kurios gali eiti susikibusios už rankų, romantiškai apsikabinusios žiūrėti filmą, tačiau kad ir kaip bebūtų, visų vienišų širdžių didžiosios meilės dar priešaky!
Neparašiau dar apie tai, kad toji, taip dažnai minima meilė, gali be galo ir skaudinti. Tik yra skirtumas, kad visi šį skausmą išgyvena skirtingai. Robin Sharma savo knygoje „Ką tau skyrė likimas“ rašė: „Prisimink, kad jausmai tarsi audros – turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Jeigu juos slopinsime, jie taps pūliuojančiomis žaizdomis. Bet jei savo jausmus stebėsime, trauksime į sąmonės šviesą, tada juos išjausime ir jie nurims. O mūsų savijauta vis gerės“. Taigi, natūralus visko išgyvenimas yra pats geriausias vaistas, kuris gali išgydyti širdį.
Manau, patį svarbiausią meilės receptą apibūdina seniai pasakyta ir gerai žinoma mintis: „Mylėk ir būsi mylimas“.
--
Dalinkitės savo meilės receptu ir laimėkite prizus! Konkurso sąlygas skaitykite čia.