Štai vieną dieną jis mane užkalbino. To juk visai nesitikėjau. Net telefonų numeriais apsikeitėm. Gavau žinutę iš jo su kvietimu į pasimatymą. Sutarėm susitikti kavinėje.
Kitą dieną susitikome, papietavome. Po kavinės, nutarėme pasivaikščioti po miestą. Daug kalbėjomės, juokavome. Galiausiai atsisveikinome ir jis mane pabučiavo.
Nuo to pirmojo mūsų pasimatymo prasidėjo žinučių antplūdžiai. Susitarėm vėl susitikti. Ir vėl viskas buvo nuostabu.
Niekas niekada man nerodydavo tiek dėmesio, kiek jis. Kai pažvelgdavau į jo akis, matydavau vandenyną, kuriame norėdavau paskęsti. Atrodė, kad be jo jau niekada negalėsiu gyventi. Maniau, kad jis tas vienintelis.
Todėl sulaukus kvietimo į jo draugo gimtadienį, net neabejodama sutikau dalyvauti. Kadangi vakarėlis buvo kitame mieste, mano meilė paėmė mane iš namų.
Vakarėlyje buvo nemažai žmonių. O aš – ne iš tų drąsiųjų, tai šiek tiek bijojau, bet žinodama, kad mano vaikinas šalia, jaučiausi žymiai saugiau.
Jis susitarė su savo draugu, kad galėtume pernakvoti jo namuose, nes jau buvo išgėręs alaus, todėl negalėjo vairuoti.
Nors aš alkoholio beveik nevartojau, vaikinas pasiūlė išgerti sidro. Neatsisakiau.
Kai ėjom į kambarį, kuriame turėjom miegoti, abu buvome girti. Bet neskaitant to, mums buvo žymiai smagiau. Kaip du blogiukai bučiavomės, glamonėjomės. Paskui jis atsigulė, aš taip pat šalia jo. Kalbėjom visokias nesąmones. Paskui supratau, kad jis užmigo. Dabar džiaugiuosi, kad užmigo, kitaip neaišku, ko būtume pridarę.
Ryte atsibudusi lovoje jo neradau. Nusileidau laiptais į apačią.
Negalėjau patikėti savo akimis, pamačiusi, kaip jis bučiuojasi su kita. Ir dar abu buvo pusnuogiai. Vos tik tai pamačiau, neišlaikiau, išvadinau abu „gražiausiais“ žodžiais ir išėjau lauk iš jo draugo namų. Jis nebėgo iš paskos.
Negalvojau, kur einu. Tiesiog ėjau, o ašaros bėgo upeliais. Buvo gaila, veltui praleistų nepilnų metų, tuščių rožinių svajonių. Dar kiek vėliau sužinojau, kad su ta kita pana jis draugavo jau du mėnesius. O aš kvailelė to net nežinojau. Maniau, kad jis nuoširdžiai su manimi bendrauja ir viską man pasako. Tačiau, tas jo nuoširdumas buvo suvaidintas. Aš iš tikrųjų jį buvau įsimylėjusi.
Po šio įvykio daugybę naktų negalėjau ramiai užmigti. Lyg kas būtų draskęs iš vidaus. Buvo labai sunku. Lyg viduje būtų buvęs langas į laimę, tačiau jau sudaužytas, o tos šukės taip žeidė... Net pavasaris atrodė kaip šalčiausia žiema. Sapnuodavau jį, o atsibudusi ilgai verkdavau. Nelinkėčiau net priešui tokio likimo. Manęs galėjo nebebūti šiame pasaulyje. Ne kartą buvo aplankiusios mintys apie savižudybę.
Bet suėmiau save į rankas ir nusprendžiau, kad toks beširdis padaras to nevertas. Eisiu į priekį, gyvensiu ir nepasiduosiu. Nors ir labai skaudu, bet turiu pripažinti, kad būtent šis įvykis mano gyvenime išmokė mane būti stipria ir nepalūžti.
Tačiau smarkiai sumažėjo pasitikėjimas visais žmonėmis, ne tik vaikinais. Todėl dabar esu vieniša ir artimiausiu metu nežadu nieko keisti. Iš kur galiu žinoti, kad neatsitiks kažkas panašaus?
Geriau lauksiu to vienintelio, net jeigu ir nesulauksiu. Ir iš kur žinoti, kad tai bus tas vienintelis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.
