Dabar, po kelerių metų santuokos su šypsena prisimenu šią dieną ir vis kartoju posakį: „Mes planuojam, o Dievas juokiasi“.
Vestuvėms pasirinkome patį vasaros vidurį – liepą. Rytas buvo kupinas saulės spindulių, visur čiulbėjo paukšteliai, nuo veidų nedingo šypsenos. Sklandžiai pasibaigus vestuvių ceremonijai bažnyčioje, skubėjome į išnuomotą senovinį „hipių“' autobusiuką, įsisodinome fotografą ir lėkėme į kviečių laukus prie miško įamžinti gražiausios savo gyvenimo dienos.
Bevažiuojant dangus apsiniaukė, bet tai toli gražu nesugadino mūsų nuotaikos. Bent kol kas. Pagal gerai sustyguotą scenarijų, fotosesijai turėjome valandą, iškart po to reikėjo skubėti į vakarinę šventės dalį. Išlipus iš autobusiuko, teko gerokai paėjėti, kol pasiekėme, anot fotografo, „tobulą vietą“.
Kaip bebūtų, dangus vis labiau ir labiau niaukėsi. Vos įsibėgėjus fotografavimui, staiga prapliupo lietus. Lietus, tiesą sakant, būtų švelniai pasakyta, mus užklupo tikrų tikriausia liūtis. Lėkėme, skubėjome, kol kiaurai permirkę pasiekėme autobusiuką.
Makiažas gerokai nubluko, o suknelė permirko. Vos įsėdę į automobilį, supratome, kad mūsų iš draugo pasiskolintas, keturiasdešimties metų senumo, „Volkswagen Kombi“ nebejuda iš vietos. Po keliolikos minučių nusprendėme, kad reikia imtis kažko kito. Kaip bebūtų, nei vyras, nei aš tiesiai išėję iš bažnyčios nebuvome pasiėmę mobiliųjų telefonų. Prisiekiu, nuo šiol moku visų draugų telefonų numerius mintinai.
O dabar įsivaizduokite situaciją: vyras, visaip besistengiantis užkurti autobusiuką, šalia jo sėdinti jaunoji nuvarvėjusiu tušu bei permirkusia suknele, ir fotografas, fiksuojantis kuriozinę vestuvių situaciją. Jokių žmonių ar automobilių tuo metu vidury laukų nebuvo.
Fotografo draugas, geriausiu atveju, gali atvykti už valandos. Vestuvių svečiai mūsų jau laukia. Galvojau, kad tuoj pradėsiu verkt, bet pradėjau nesustodama kvatoti. Niekad nebūčiau net blogiausiame sapne įsivaizdavusi, kad tokia situacija yra įmanoma. Ypač mums, kurie taip akylai viską planavo, bet pamiršo pasiimti telefoną. Laimei, greitai pro šalį važiavo automobilis ir galėjo mus nutempti iki vietos, kur vyksta vestuvės. Tiesą sakant, kai atvykome, atrodžiau gan apgailėtinai, bet šypsena vis nedingo man nuo veido. Toks kuriozinis įvykis tik suteikė daug gerų emocijų, nes visi svečiai negalėjo patikėti, kad taip apsižioplinome. Prisiminus vestuves, išsišiepiu iki ausų ir tyliai tyliai kikenu. Galiu tik patvirtinti, kad patys geriausi prisiminimai tikrai negali būti suplanuoti!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Vasara – tikras vestuvių metas: juk taip norisi savo meilės šventę surengti tada, kai lauke dar šilta, o daugelis atsipūtę nuo darbų... Deja, kad ir kaip norėtųsi, kad viskas vyktų idealiai, tokiomis progomis neretai tenka įsitikinti, kad Merfio dėsniai – ne iš piršto laužti. Plyšta suknelės, ant nuotakų liejasi raudonas vynas, o vestuvių muzikantai nusprendžia neatvykti!
DELFI skaitytojai ne kartą pasakojo apie įvairius vestuvių nutikimus. Pavyzdžiui, vienas jų pasidalino istorija apie tai, kaip tapo naktiniame klube švenčiamų vestuvių liudininku, kurios, deja, baigėsi muštynėmis.
Kitas skaitytojas papasakojo, kad į jo šventę neatvyko kviesti vestuvių muzikantai.
Prašome Jūsų – pasidalinkite vestuvių kuriozais! Didžiausią gyvenimo šventę neretai pildosi Merfio dėsniai, tad pažvelkite į juos linksmai, ir padėkite jiems pasiruošti būsimiems jauniesiems.
Suplyšo suknelė, dingo žiedas, neatvažiavo vestuvių muzikantai? Drąsiai papasakokite – įdomiausio rašinio autoriui atiteks „Zoombook“ 100 litų čekis, kurį galėsite panaudoti fotoknygai, nepamirštamų vestuvių akimirkoms sutalpinti ar fotodrobei pagaminti.
Savo mintimis ir įspūdžiais galite pasidalinti čia arba žemiau: