Kažkada, kai dariausi psichologinį testą, viena iš padarytų išvadų buvo : „autoritetų netoleravimas“. Tuomet tai skambėjo labai keistai, tačiau galima paaiškinti ir paprasčiau: „Nemėgstu, kai man aiškina kaip dirbti darbą, kurį, mano nuomone, išmanau gerai.“
Taigi baigiau žurnalistiką institute. Ir tai kelerius metus iki mokyklos baigimo buvo mano svajonių specialybė.
Kokie pliusai?
Pirmas, galbūt didžiausias – nėra rutinos ir nuobodžiavimo. Niekada neįsivaizduoju, kur tą dieną atsidursiu ar su kokiais žmonėmis teks bendrauti. Ta dinamika, veiksmas, kartais – bėgiojimas ir skubus darbas mane savotiškai žavi. Kai jauti, kad turi kažką svarbaus išdėstyti visai Lietuvai ir todėl reikia skubėti – užplūsta geras jausmas.
Antrasis pliusas – žmonės bei renginiai. Turiu galimybę apsilankyti ten, kur kiti už įėjimą moka solidžias sumas. Negana to, galiu šauti tiesiai prie garsaus lektoriaus, muzikos žvaigždės ir užduoti jam klausimus – netgi „nepatogius“. Net ir labai dėl to įsižeidęs jis greičiausiai manęs nepasiųs ... toli toli.
Trečias pliusas – įsivaizduokite, jog galite paties ministro paklausti, kodėl aš tiek daug moku už šildymą? Žinoma klausi to, kas rūpi daugeliui žmonių, tačiau kartais pavyksta išsiaiškinti ir asmeniškai naudingos informacijos. Pvz., kas artimiausiu metu brangs, kur šiuo metu verta investuoti, kokie numatomi tolimi, tačiau įspūdingi renginiai, kas apskritai planuojama per ateinančius kelerius metus.
Ketvirtas pliusas – darbo priemonės. Normalus darbdavys žurnalistui suteiks bent jau nešiojamą kompiuterį. Jo visiškai užtenka ir studijų darbams padaryti, ir namuose išsiųsti laiškus ar atlikti kitus smulkius darbelius. Savo nešiojamą kompiuterį tiesiog pardaviau supratusi, kad jis jau gerus metus stovi kampe. Žurnalistui priklausytų ir diktofonas, mobilus internetas bei telefonas.
Penktas pliusas, kurį suvokiau padirbėjusi „valdininkų tvarkos“ žiniasklaidos priemonėje – darbo laikas. Tai, sakykime, pliusas, kuris gali virsti ir minusu. Niekas nesuks man galvos, jei į darbą ateisiu 15 minučių pavėlavusi. Lygiai taip pat neturiu niekam aiškintis, ar pietauti išeinu 11, ar 14 valandą. Einu tiesiog tada, kai to užsinoriu.
Galiu paprašyti išeiti anksčiau, jei man to reikia, ir nereikia jokių prašymų ar nusižeminimų prieš savo vadovus. Tai – natūralu, nes kartais dirbu ilgiau. Čia svarbiausia – padarytas darbas, o ne „atsėdėtas“ laikas.
Minusai – žinoma, jų yra.
Galbūt pirmasis jų būtų sunkiai įsivaizduojama karjera. Tokią mintį esu girdėjusi iš ne vienos kolegės. Jei esi skilties redaktorius, ko galėtum siekti – vyriausiojo redaktoriaus pareigų? Čia nėra kelių laiptelių. Žurnalistai, redaktoriai, gal dar gali pretenduoti į laidų vedėjus ar tiesiog į populiaresnę ir todėl gausesnį atlyginimą mokančią žiniasklaidos priemonę.
O bendriausia struktūra – redaktorius ir žurnalistas. Gali svajoti apie „BBC“, bet tai reikš, jog teks kardinaliai keisti gyvenimą. O čia, Lietuvoje, ne tiek ir daug iš tiesų stiprias ir neginčijamas pozicijas rinkoje užimančių darbdavių.
Antrasis – tas nenumaldomas noras reguliuoti. Nėra nieko baisiau, kaip specialiai nutylėti ką nors, apie ką rašo visi kiti. Nėra nieko baisiau, kaip rašyti liaupsinančius tekstus. Kartais sunku įrodyti darbdaviams, jog esu žurnalistė – ne viešųjų ryšių specialistė. Būtent pastarosios profesijos niekuomet nenorėjau rinktis. Kodėl? Todėl kad nepakenčiu, kai man kas nors aiškina, kaip turėčiau pakreipti tekstą.
Taigi prireikė pakeisti kelias darbovietes, kol radau poziciją, kurioje neaiškina niekas. Vis dėlto nuoširdžiai užjaučiu žurnalistus, kurie turi tai daryti. Pavyzdžių sparčiai keičiantis žiniasklaidos priemonių savininkams ar griūnant lietuviško kapitalo bankams nereikia toli ieškoti. Sunku suvokti, kaip stambūs verslininkai gali taip prašauti – nesusivokti, jog priešingai pateikiama informacija ar liaupsės kuriai nors bendrovei skaitytojus verčia suabejoti šios priemonės patikimumu. O tai – svarbiausia žiniasklaidos turinio savybė.
Trečias minusas – darbo laikas. Kodėl jį priskyriau ir pliusams, ir minusams? Todėl, kad garsenybei nenurodysi, jog Tavo darbo laikas baigėsi. Mano rekordas – 5 a.m. įkeltas straipsnis po bemiegės nakties koncerte. Ir, žinoma, sėkmingai nuo 10 a.m. prasidėjusi kita darbo diena. Kartais gali kažkur ištrūkti su savo reikalais, tačiau kartais, kai vyksta kas nors svarbaus, dar gulėdama lovoje skambini tokiam pat apsimiegojusiam ministrui ar dirbi iki gilios nakties. Kartais keikiu internetą - anksčiau straipsnis negalėdavo būti publikuojamas tą pačią minutę – todėl ir žurnalistai ramiai miegodavo bent jau iki kitos dienos ryto.
Ketvirtasis minusas – komentatoriai? Tiesą sakant nežinau, ar tai baisus minusas. Kartais jie suteikia vertingų pastabų, sužiūri paskubomis „taipinant“ padarytas klaidas. Tačiau jiems praktiškai niekada neįtiksi. Turbūt parašius straipsnį apie mažą mielą kačiuką būtų klykiama, kad žurnalistas – nupirktas. Nepergyvenkite. Žurnalistai tikrai neperkami taip dažnai, kaip Jums atrodo. O aš, jei būčiau gavusi pinigų už visus tuos atvejus, kai kažkas prikaišiojo man neobjektyvumą ir parsidavimą vienai ar kitai pusei, dabar turbūt ilsėčiausi Bahamuose, o ne rašyčiau šį straipsnį.
Irrr paskutinis minusas – ach, kaip sunku jį sugalvoti. Bet greičiausiai tai būtų maža žiniasklaidos ir rinka. Kodėl maža? Todėl kad galiu lengvai išvardyti bent kelias žiniasklaidos priemones, kuriose dirbti NENORĖČIAU. Nenorėčiau, kad mano straipsniai būtų redaguojami, ar kad būtų nurodoma drabstyti purvais tam tikrus žmones. Tačiau priemones, kuriose dirbti norėčiau atrasti daug sunkiau. O ką daryti žurnalistui, kai dirbti konkrečioje redakcijoje pasidaro „nebesaldu“? Vartai darbo skelbimus ir supranti, kad jų yra tačiau... nekyla ranka siūlytis. Tokia situacija kažkada vos nenubloškė manęs į marketingo sritį. Bet ir laimei.
Aš, kaip laiminga lietuvė, niekur kelti kojos iš čia nenoriu.
Tai tiek išpažinties apie mano specialybę. Nežinau, ar šis trumpas straipsnelis gali padėti kam nors apsispręsti būti žurnalistu. Tai iš tiesų – įdomus ir gausybę galimybių pasiūlantis darbas. Kita vertus – sunkus ir kartais pavagiantis mylimiesiems skirtą laiką. Gerai, jei tie mylimieji kantrūs.
Sėkmės visiems besirenkantiems specialybę,
Inga.
Šis rašinys yra konkurso „Penki mano profesijos privalumai ir penki trūkumai“ dalis. Norite dalyvauti konkurse? Sąlygas skaitykite čia!