Nuo vaikystės mano galvoje sukosi mintys apie svajonių profesiją – žurnalistiką. Įsivaizdavau save nuolat skubančią „sugaudyti“ naujienas bei pateikti nešališką nuomonę aktualijų klausimais. Ateityje – įkurti nepriklausomą spaudos leidinį ir dalintis juo su plačiąja visuomene. Bėgant metams blėso ir mano optimizmas.

Mokykloje nuolat gindavau savo ir kitų mokinių teises, atkakliai dalyvavau socialiniame gyvenime. Paskutiniais mokslo metais nusprendžiau – noriu dirbti teisės srityje, kadangi visuomenėje mačiau daug neteisybės. Jaunatviškas maksimalizmas veržėsi per kraštus, norint viską sutvarkyti.

Įstojus į universitetą, jau pirmaisiais metais nusprendžiau mokslus nutraukti. Klausimas kodėl? Supratau, kad nesugebėsiu pakeisti sistemos, teisėje daug biurokratijos, nėra saviraiškos galimybių. Tiesiog nesugebėčiau būti įsprausta į rėmus, todėl teisę pasilikau kaip laisvalaikio veiklą. Praleidau vienus metus nesimokydama, tiesiog ieškodama savęs. Įsidarbinau tarptautinėje įmonėje. Sekančiais stojimo metais pagaliau buvau tvirtai apsisprendus – studijuosiu verslo vadybą. Specialybė plati, be rėmų.

Jau studijuojama antrame kurse buvau pastebėta įmonės vadovų. Nuolat siūlydavau naujas idėjas, rodydavau optimizmą, todėl gaudavau papildomų atsakomybių. Atsiradus vadovo pozicijos poreikiui – sėkmingai praėjau atranką ir tapau naująja vadove.

Didžiausiu vadovo darbo privalumu, konkrečioje įmonėje, įvardinčiau rutinos nebuvimą. Dirbant ir vadovaujant dvi dešimtis siekiančiam darbuotojų būriui, kiekviena diena lyg nauja pradžia. Niekuomet negali sustoti vienoje vietoje, nuolat įtemptai galvoji naujas idėjas darbo tobulinimui, darbuotojų motyvacijai išsaugoti ir lojalumui ugdyti. Nuolatinis idėjų generavimas suteikia šiam darbui antrąjį privalumą – saviraiškos galimybes. Niekuomet nebijau siūlyti galbūt ne pačius populiariausius, tačiau inovacinius sprendimus, susijusius su darbuotojų ugdymu ir motyvacija. Trečioje privalumų sąrašo vietoje atkeliauja pripažinimas. Nenusakomas malonumo jausmas matyti, jog tavo idėja ar vadovavimo stilius sukelia visuotinį pasitenkinimą. Kuomet jautiesi įvertintas savo vadovų bei darbuotojų, visos sunkios akimirkos nublanksta. Jaučiuosi kaip sportininkas, užlipęs ant nugalėtojų pakylos. Darbuotojų linksmi veidai, pripažinimas ar įvertinimas, jog niekada neturėjo geresnio vadovo – glosto savimeilę. Įmonės vadovų skirti priedai bei pagyrimai – sunkina piniginę. Būtent pastarąjį argumentą įvardinčiau kaip ketvirtąjį vadovo darbo privalumą. Stabilus ir patrauklus darbo užmokestis. Sutinku su teiginiu, jog pinigai laimės neatneš, tačiau tai atveria gerokai platesnes galimybes laimei susikurti. Penktasis privalumas, bet tikrai ne paskutinis, yra karjeros galimybės. Įgijus vadovo patirties, ugdant psichologinį imunitetą bei žinias, tampi patraukliu darbo rinkos dalyviu. O tai vėlgi – atveria plačias galimybes svajonių įgyvendinimui bei savęs realizavimui.

Kad ir kaip gražiai ar patraukliai skambėtų pozicijos apibūdinimas – visgi trūkumų paslėpti neįmanoma. Pirmasis ir, mano nuomone, svarbiausias – laisvas laikas arba jo trūkumas. Vadovas visuomet turi būti pasiruošęs spręsti neatidėliotinus reikalus, nesvarbu, kuriuo metu tai vyktų. Nors ir yra apibrėžtos darbo valandos, tačiau norint jausti visus išvardintus darbo privalumus reikia jas pamiršti ir atiduoti visą save, dažnai nuskriaudžiant artimuosius ir draugus. Antrasis trūkumas – didelė atsakomybė, o kartu ir tvyranti emocinė įtampa. Dažnai tenka priimti skubius ir rizikingus sprendimus, kurie ne visuomet gali pasiteisinti. Trečiasis trūkumas – psichologiniai barjerai. Visi mes esame asmenybės, neretai – itin skirtingos ir dviprasmiškos. Norint tikslingai vadovauti ir organizuoti darbą – reikia pamiršti asmenines emocijas, simpatijas ir antipatijas. Mokėti neparodyti, jog esi nusivylusi, liūdna ar pasipiktinusi. Visuomet švytėti optimizmu ir vertinti visus savo darbuotojus lygybės principu.  Ketvirtasis trūkumas – balansavimas tarp vadovybės ir darbuotojų. Šioje vietoje negali būti šališkas. Privalai rasti pusiausvyrą, tarp įmonės politikos ir darbuotojų lūkesčių, kurie dažnai nesutampa. Sėkmingas vadovas šį balansą privalo išlaikyti, o tai yra ganėtinai sunku. Nesvarbu kiek socialiai atsakingoje įmonėje dirbtum, vadovybė visuomet norės maksimalių rezultatų, o darbuotojai dažnai vangiai ar net priešiškai į tai reaguos. Paskutinis trūkumas – terminai ir darbo krūvis. Norint tikslingai ir sėkmingai organizuoti darbą neišvengiamas planavimas, kuris užima daugiau nei trečdalį darbo dienos. Net ir tikslingai suorganizavus darbus išlieka tikimybė neplanuotiems nukrypimams nuo grafiko. Tuomet privaloma greita vadovo reakcija ir dažnai didelis darbų kiekis vienu metu.

Ir pabaigai norėčiau pridurti, jog puikiai save realizuoju vadovo pozicijoje, tačiau niekuomet nepalieku nuošalyje savo pirminių pasirinkimų – žurnalistikos bei teisės. Jie vis dar mano dienotvarkėje.

Šis rašinys yra konkurso „Penki mano profesijos privalumai ir penki trūkumai“ dalis. Norite dalyvauti konkurse? Sąlygas skaitykite čia!