Mane nuo vaikystės traukė paslaptys, visada norėjau viską žinoti ir viską suprasti. Nors ir supratau, kad tai ir neįmanoma, tačiau nenuleidau rankų ir pasirinkau specialybę, kuri eiliniam žmogui išspaudžia su nuostaba susimaišiusią šypseną – tapau astrofiziku.
Studijuodamas neturėjau žalio supratimo, ką dirbsiu baigęs, keisčiausiai skambėjo dėstytojų pasakymai, kad baigęs galėsi dirbti bet ką. To niekaip nesupratau, kol nebaigiau mokslų. Astrofizikos specialybėje didžiąją dalį sudaro fizika, o turėdamas supratimą apie gamtos dėsnius, mechaniką, tikimybes ir suprantant kitas panašias sąvokas, save gali realizuoti praktiškai bet kur. Mūsų pasaulį dabar valdo skaičiai ir jų judėjimas, skaičiai kompiuterių ekranuose ar bankų sąskaitose.
Kaip sakoma, gyvenimo keliai nežinomi ir kartais žmonėms tiesiog pasiseka, taip ir man nuskilo, kaip aklai vištai grūdas - tapau lektoriumi. Galbūt nepadarysiu didelės reklamos atskleisdamas savo darbovietę, kadangi šiame pastate yra buvęs tikriausiai kiekvienas, tačiau bėgant laikui jį pamiršo – dirbu Planetariume. Taigi, kokie yra lektoriaus darbo privalumai ir trūkumai?
Pirmasis ir didžiausias privalumas yra jausmas, kad nesi lašas jūroje. Didžiuojuosi, atstovaudamas astronomijos ir fizikos pasauliui, džiaugiuosi, būdamas tarpininkas tarp jaunimo ir visatos platybių. Visada malonu stebėti žibančias iš smalsumo akis, prašančias dar ir dar informacijos.
Visada mėgau bendrauti su žmonėmis, ir visada mėgau dalintis savo žiniomis, tad antrasis privalumas yra saviraiškos galimybė. Bendravimas su žmonėmis, atsakant į klausimus ir aiškinant mus supančio pasaulio subtilybes, man visada suteikia energijos. Vakare po darbo dažniausiai grįžtu ne išvargęs, o pasikrovęs gerų emocijų, nes žinau, kad mano dėka šiandien kažkas kažką sužinojo ir galbūt tas žinias perteiks savo draugams ar giminaičiams. Kartais po dangaus stebėjimo namo grįžti ir po vidurnakčio, tačiau užmiegi ramia sąžine, kad galbūt kas nors šiandien sapnuos planetas ar Mėnulį, į kurį žiūrėjo.
Ruošiant seansus ir bendraujant su žmonėmis turi žinoti daug ir visapusiškos informacijos. Žinių troškimas visada varė žmogų tiesiu evoliucijos keliu į priekį. Šiame darbe turiu galimybę mokytis, rinkti informaciją iš neaprėpiamų šaltinių interneto platybėse ir semtis patirties iš kolektyvo, šį darbą dirbančio ilgiau nei aš esu gyvas. Tai yra ne tik privalumas, bet ir dovana. Neįsivaizduoju savęs mechaniškai dirbančio vienodą darbą, kuriame nereikalaujama kūrybiškumo, komunikabilumo ar atsakomybės. Perduodamas informaciją negali būti enciklopedija, sausi žodžiai niekam neįdomūs, tad pasitelkiant kūrybiškumą yra būtina informaciją perleidus pro savo suvokimo prizmę ją pateikti paprastai, suprantamai ir vaizdžiai.
Dar vienas privalumas, kuris turėtų būti svarbus bet kuriam žmogui, yra pagarba, kurią jaučiu iš žmonių, su kuriais bendrauju. Nes žmonės kurie lankosi mano darbovietėje ateina savanoriškai, ne genami būtinybės ar reikalo. Juk ne visiems malonu eiti pas gydytoją ar bendrauti su mokesčių inspektoriumi. Žmonės, kurie kažką daro savo noru, tai daro geriau nei verčiami, tas pats pasakytina ir apie žinių priėmimą. Mokykloje mažai kam patinka fizika, dėl to, kad tai privaloma ir sunku, tačiau suaugęs gali daryti, ką nori, ir pasirinkęs sužinoti daugiau, tas žinias tiesiog geri, kaip ištroškęs vandenį.
Na, ir paskutinis privalumas (bet ne menkiausias) yra kolektyvas. Galbūt kolektyvo dydis ir nulėmė tokį glaudų tarpusavio ryšį. Ryte keliuosi su šypsena, nes žinau, kad darbovietėje manęs laukia ne piktas ant visų rėkiantis viršininkas, o žmogus, į kurį galiu kreiptis bent kokiu klausimu ir galiu tikėtis visokeriopos pagalbos. Bendradarbių paslaugumas ir pagalba mane patį padarė geresniu žmogumi. Nes už gera atsilygini geru nesitikėdamas atlygio.
Tad kas gi gali būti negero tokioje optimistiškai nupieštoje darbovietėje? Kiekviena moneta turi kitą pusę, kaip ir lazda antrą galą, tai ir mano darbe yra trūkumų. Tačiau nėra svarbiausias jų kiekis ar dydis. Ieškodamas trūkumų, turėčiau giliai pasiknisti savo atmintyje, nes per tą laiką, kol čia dirbu, visi trūkumai pavirto privalumais. Jeigu žvelgsi pesimistiškai, tai ir matysi blogus dalykus.
Tarkime, mano darbovietė yra beveik mano amžiaus (visa įranga taip pat), tačiau ji yra pačiame miesto centre (į darbą keliauju pėsčiomis arba dviračiu), o dirbant su sena įranga yra skatinamas kūrybiškumas ir kantrybė. Neuždirbu milijono, tačiau ir nesiskundžiu, kaip vienas mano buvęs grupiokas visada sako: „O kam dabar lengva“. Juk ne piniguose laimė. Kitų žmonių patirtis rodo, kad kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau nori...
Pats didžiausias šio darbo trūkumas yra paklausa. Demografiniai pokyčiai ir emigracija padaro savo, to nepakeisi, tačiau žmonių susidomėjimas nežemiškais dalykais yra labai mažas. Daugelis skęsta beprasmiškos televizijų „informacijos“ pelkėse pro neonines miesto reklamas nematantys, koks yra tikrasis dangus kiekvienam virš galvos.
Graudu – žmonės jau pamiršo tikrąją žodžio „Žvaigždė“ prasmę. Kartais nežinau, ar juoktis ar verkti, kai mane susimaišę pavadina astrologu... Galbūt kovoju su vėjo malūnais, tačiau negaliu leisti numirti tiesos ieškojimo ir pažinimo instinktui, kuris mus išlaipino Mėnulyje ir leido pažinti mus supančios visatos gilumą. Juk mes esame Žvaigždžių vaikai ir visi turėtume žinoti, kaip atsidūrėme ten, kur dabar esame.
--
Šis rašinys yra konkurso „Penki mano profesijos privalumai ir penki trūkumai“ dalis. Norite dalyvauti konkurse? Sąlygas skaitykite čia!