Tikrai nesu iš tų, kurie nuo vaikystės svajojo žiniomis dalintis su mokiniais (save išsivaizdavau dėstančią universitete ar pan.), tačiau kartu niekada „nespjoviau“ į mokyklos pusę ir štai jau 4 metus dirbu vienoje gimnazijoje, ruošiu abiturientus valstybiniam brandos egzaminui ir drąsiai galiu teigti, kad man čia patinka.
Kiekviena profesija turi savo privalumų ir trūkumų. Kiek pasaulyje žmonių, tiek skirtingų nuomonių, poreikių, svajonių. Vieni „užaugę“ bus teisininkai (juk taip populiaru dabar Lietuvoje), kiti – daktarai, treti - palinkę prie kompiuterių rašys straipsnius apie naują labai seksualios ponios suknelę, o ketvirti... Ketvirti labai ilgam įstrigs mokykloje ir kiekvieną rytą su įkyriu skambučiu rakins duris, paims kreidą ar rašiklį ir lentoje žymės datą, pamokos temą.
Mokytojas – tai ne profesija, tai gyvenimo būdas. Mokytoju gali būti tik motyvuoti žmonės. Juk mes jiems patikim jaunąją kartą auklėti, ugdyti, formuoti kaip asmenybes (sutinku, kad vaikas ateina iš šeimos, atsineša savo vertybes, moralines nuostatas, bendravimo supratimą, tačiau tikrai ne vienas iš mūsų prisimena bent vieną pedagogą, kuris privertė susimąstyti, patarė ir netgi tapo sektinu pavyzdžiu). Taigi, klausimas: būti mokytoju ar nebūti?
Privalumai:
1. Atostogos (visi puikiai žino, kad mokytojai turi ilgas atostogas vasarą – apie du mėnesius);
2. Darbo laikas (prasideda 8 val., baigiasi – apie 14-15 val.);
3. Tiesioginis darbas su įvairiais žmonėmis (mokiniai, tėvai ir t.t.).
4. Įvairaus amžiaus mokiniai priverčia mokytis bendrauti, spręsti konfliktus, valdyti klasę. Juk neužtenka gerai pasiruošti pamokai, suplanuoti eigą, atsišviesti užduotis, nes įžengęs pro duris gali tuoj pat suvokti, kad šiandien nenagrinėsit LDK krikšto problemų, o teks imtis auklėjamo darbo sprendžiant diskriminacijos, patyčių klausimus. Savo ruožtu, tėvai (globėjai, seneliai) klaus tavo patarimų, kaip auklėti vaikus, kaip padėti jiems mokytis, kalbės, apie problemas kylančias šeimoje, skyrybas, smurtą, savižudybes ir pan. Gal net teks išmokyti savimi pasitikėti mokinį, tėvą, mamą. Darbo metu reiks motyvuoti būsimų studijų, gyvenimo klausimais;
5. Šiame darbe tu gali būti renginių, ekskursijų organizatorius, gali dalyvauti įvairiuose projektuose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse (mainų programos, kvalifikacijos kėlimo kursai);
6. Mokytojo specializacija reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Neužtenka būti geru savo dalyko žinovu, reikia mokėti pateikti informaciją, naudotis informacinėmis technologijomis, nuolat sekti pasaulio įvykius, turėti savo nuomonę aktualiais ekonominiais, politiniais ir socialiniais klausimais, mokėti pagrįsti savo nuomonę;
7. Visos kelionės lydinčiam mokytojui - nemokamos. Tereikia surinkti reikiamą mokinių skaičių, išsirinkti kelionės maršrutą, pasirašyti dokumentus. Aišku, visada yra vienas „bet“ – mokytojas visiškai atsako už mokinių saugumą išvykos metu. Taigi, jei koks nors jūsų moksleivis susižeis...
Trūkumai:
1. Atlyginimas. Visuomenėje vyrauja steriotipas, kad mokytojas „uždirba labai daug“, tačiau realybė atrodo kiek kitaip – atlyginimas priklauso nuo turimų pamokų skaičiaus, o šiandieninėje Lietuvoje ženkliai sumažėjus moksleivių skaičiui, automatiškai mažėja turimų pamokų kiekis. Nesi garantuotas, kad kitamet tavęs neatleis iš darbo, nes nebeliks krūvio;
2. Kalnai neištaisytų darbų, užduočių rengimas. Mokytojo darbo diena nesibaigia nuskambėjus skambučiui po paskutinės pamokos. Dažnai tenka sėdėti ne vieną valandą ruošiantis pamokoms, taisant kontrolinius darbus, apklausas, namų darbus, rašinius ir pan.;
3. Mokytojas net ir po darbo - mokytojas. Nenueisi į klubą pasišokti, nepasėdėsi ramiai kavinėje su bokalu alaus ar taure vyno, nes tuoj pat gali išgirsti „laba diena, mokytoja“, taip pat turi suvokti, kad esi nuolat matomas. Jei šiandien susitikai su vienu vaikinu, o rytoj – su kitu, automatiškai tikėkis gauti klausimą, kuris iš jų yra tavo antroji pusė (tai ypač aktualu tik pradedančiom dirbti jaunoms specialistėms);
4. Mokiniams turi būti ir mokytoja, ir mama (tėtis), ir draugas, ir psichologas. Sunku atsiriboti nuo paauglių problemų, reikia rasti atsakymus į pačius sudėtingiausius klausimus, o juk mokiniai jų turi tiek daug. Svarbu laiku išklausyti, pagirti, sudrausminti ar tiesiog paskolinti tušinuką, žinant, kad jo tikrai negrąžins;
5. Atsakomybė ir grėsmės. Mokytojas visiškai atsako už mokinius pamokų metu, o kas apsaugo mokytoją? Amerikoje jau seniai mokytojai dirba atskirti neperšaunamu stiklu. Lietuvoje dar negirdėjome, ačiū Dievui, apie šaunamųjų ginklų naudojimą klasėje, tačiau ne kartą „pipirinėmis“ dujomis teko kvėpuoti, išklausyti grasinimų rasti nuleistas automobilio padangas, sekti neaiškios būklės jaunuolių pykčio proveržius ir pan...;
Galima vardinti ir vardinti tiek privalumus, tiek trūkumus, tačiau, gerbiamas skaitytojau, svarbu jausti, kad dirbi savo mėgstamą darbą, kad nesikankini keldamasis ryte ir neskaičiuoji valandų iki savaitgalio. O jei prisiminus, kad ryt vėl į darbą, sugenda nuotaika, ima skaudėti galvą, kabinėjiesi prie visų, tai gal geriau rinkis kitą profesiją... Juk reikalingi ir šlavėjai!
--
Šis rašinys yra konkurso „Penki mano profesijos privalumai ir penki trūkumai“ dalis. Norite dalyvauti konkurse? Sąlygas skaitykite čia!