Rugsėjo pabaigoje, savo gimtadienio rytą ilgai miegoti mėgstanti Inga buvo prikelta anksti. Skambutis į duris vos kiek po 8 val. Kas nutiko? Policija? Paštininkė? O gal vamzdžiai trūko? Pravėrus duris nesimatė nei pareigūnų, nei kaimynų, ant tvoros tupėjo ir akių kontaktą intensyviai mezgė raina pūkuotukė. Matyt,ji šokčiodama nuo tvorelės ant tvorelės sugebėjo kažkaip kliudyti prie vartelių pritaisytą skambutį.

„Miau... Murrr“ - pasisveikino. Vienok mandagus padaras! Ilgai nelaukus elegantiškais žingsneliais ir dabitiškai papūsta uodega svetė atžygiavo prie Ingos. Ištiesė letenėlę, suprask, pasveikino, pasitrynė apie kojas ir šmurkšt į butą! „Miau... Murrr... Miau... Murrr,“ - reikalavo vaišių. Suprantama, juk gimtadienis, o svečius reikia gerbti ir mylėti.

Kates mylinti, bet iš tos meilės čiaudinti Inga rado šį bei tą šiaip jau turiniu nepasižyminčiame jaunos damos šaldytuve. Gabaliukas sviesto - puikus sprendimas, sutvirtinantis naują draugystę!

Katytė nebuvo per įkyrus svečias, netrukus pareiškusi atsisveikinimui „Miau... Murrr“ išėjo savais keliais. Tačiau neilgam. Vėlai vakare po atšvęsto gimtadienio grįžusi jubiliatė vėl išgirdo tą patį kniaukimą ir murkimą. Katytė jau laukė prieigose.

Iš pradžių dar buvo bandoma palaikyti šaltesnius santykius - apsiriboti pabendravimu lauke, tačiau Katytė pasirodė esanti jauna, veržli, veikli ir sugebėdavo tai klasta,tai meilumu įsibrukti vidun.

Labiausiai papirko tai, kad Katytė neatrodė ieškanti tik socialinės gerovės - maisto, stogo virš galvos. Ji visų pirma demonstravo norą draugauti, žaisti, glaustytis. Kas gali atstumti pūkuotą simpatukę, kuri ropščiasi ant kelių, glaudžiasi, murkia, trypia letenėlėmis?

Švari, graži, sveikai blizgančio kailio jauna katė atrodė kaip pamestinukė, kuri kažkam gal įkyrėjo ir buvo tiesiog išmesta į gatvę, todėl taip stengėsi susirasti naujus namus.

Ir surado. Net ne vienus. Kai Ingos nėra, Katytė atžygiuoja į kaimynystę - pas mane. Kartais net nesinori jos išleisti atgal pas draugę. Gerai, kad Ingai iš meilės katei vis dar užeina čiaudėjimo priepuoliai- tuomet Katytė išsiunčiama ilgesniam pasisvečiavimui pas mane.

Draugai, pamatę dviejų netekėjusių draugių pamišimą dėl gyvūnėlio, konstatuoja: „Akivaizdi senmergystė.“ Tačiau užtenka jiems pažiūrėti į mūsų gražuolę, pajusti jos prisiglaudimą, ir kietakakčių šiaudadūšių širdys apsąla. Jie jau taikosi į krikštatėvius - suka galvas, kokį vardą pasiūlyti. Kol kas pasiūlyta Katytę pavadinti Kiaune arba Lese... Gal geromis idėjomis gali pasidalinti ir DELFI skaitytojai komentaruose?