Tad nusprendžiau pasidalyti savo įžvalgomis, išanalizuodama kai kurias pastraipas ir tamstos mintis. Galbūt kažkam bus įdomu, gal kažkas sutiks su manimi, o gal pasityčios, išvadins visokiausiais žodžiais, bet tylėti šį kartą negaliu ir nenoriu.
Taigi, pirmiausia besilaukdama moteris savo įsčiose, kaip mums visiems žinoma, nešioja vaisių 40 savaičių, per kurias besąlygiškai pamilsta savo mažąjį stebuklą, ruošiasi jo atėjimui, svajoja, kaip glosto, bučiuoja, myluoja. Taip pat mintyse, o gal su vaikelio tėvu planuoja ateitį, kaip jie kartu leis laisvalaikį, vyks vienur ar kitur, užsiims įdomia veikla, kaip auklės mažąjį. Tad labai natūralu, kad gimus mažyliui, jis ilgą laiką dar būna neatsiejama mamos dalis, juk jie kartu prabuvo šitiek laiko, jis girdėjo jos balsą, širdies plakimą, jautė kiekvieną išgyvenimą, valgė tą patį maistą ir buvo visada čia pat. Todėl neturėtų stebinti klausimai: „Kaip augate? Ar nesergate?“ ir panašiai. Juk vėliau tai praeina. Ir išvis, kaip toks paprastas ir, regis, nereikšmingas dalykas gali sukelt šitiek emocijų žmogaus galvoje? Kas tada laukia vaiko paūgėjus ir pirmąkart sudaužius vazą, jei mama tokia emocinga?
Mano galva, anksčiau minėto straipsnio autorė labai siaurai suvokia motinystę. Pasak jos, tai tėra kakučių aprašinėjimas forumuose, buvimas MES, MŪSŲ, MUMS ir nieko daugiau. Arba visiškas atsiskyrimas tik pagimdžius, ėjimas savo keliu, karjeros planavimas. Ne, nesutinku. Motinystė yra nuostabus laikas, kuriam ruošiamasi visus 9 mėnesius ir daugiau. Tai nėra tik daiktų pirkimas, kambario įrengimas. Tai yra darbas. Didelis darbas.
Esu linkusi taip manyti ir tai galiu net patvirtinti (nes teko bendrauti su daug mamų), kad motinystė daugeliui yra tiesiog laukimas, o gaila... Jos pamiršta, kad laukiant žmogučio reikėtų domėtis ne tik tuo, kokius ratus jam nupirkti ar kokia spalva nudažyti kambario sienas. Mamos pamiršta, kad pats svarbiausias dalykas yra vaiko sveikata. Kad pirmųjų gyvenimo metų kokybė, mityba, aplinka yra pagrindas ateinantiems metams ir visam likusiam gyvenimui. Tai gal vertėtų pradėti ir perskaityti bent kelias kygas apie sveiką, subalansuotą mitybą, gyvenimo būdą?
Pasiimti ir paskaitinėti etiketes ant kremukų, aliejukų, tepaliukų, muiliukų ir išnagrinėti, kiek visko šiuose produktuose, kas yra net labai žalinga suaugusiojo sveikatai, o čia juk kalbame apie kūdikį. Taip pat nepamiršti pereiti per namus, surinkti visas sintetines priemones pradedant skalbikliais, baigiant namų kvapais, indų plovikliais, langų valikliais. Ir tai – tik maža dalis to darbo, to laukimo. Būtų pravartu paskaityti dar pora leidinių apie kūdikio sveikatą, apie tai, kas laukia jo ir mamos tik atsiskyrus, kokie skiepai, kokie vitaminai yra siūlomi medikų ir kokį poveikį tai daro mažam organizmui. Ne, aš nesiūlau atsisakyti viso to, bet iš pradžių būtų pravartu ir net būtina žinoti, kas yra ir bus daroma su tavo vaiku bei pačia tavimi. Ir tai nėra vienos savaitės ar mėnesio studijos, tai užimą visą nėštumą ir dar daugiau, patikėkite manimi. Tad pasakymas, kad lauktis vaiko – juokų darbas, yra visiška nesąmonė. Jei ketini jam suteikti viską, kas šioje žemėj yra geriausia, tai reikalų – iki kaklo.
Straipsnio autorė motinystę įvardija kaip kiekvienam įgyvendinamą eilinį darbą ir nelaiko to išskirtiniu dalyku. Nesutinku ir vėl. Nes pastoti, išnešioti, pagimdyti gali tikrai beveik kiekviena, bet juk to negana. Žindymas yra labai sureikšminamas ir ne veltui! Juk žmogus – žinduolis, jau vien tai pasako, kad kiekviena motina PRIVALO sugebėti žindyti savo kūdikį ir negali čia būti jokio „stipri – silpna“ ar kažkokio didvyriškumo įrodymo, tiesiog taip gamta sutvėrė ir taip TURI BŪTI.
Susitarti dėl cezario pjūviui ar priprašyti epidūro, plastikinių butelių, mišinukų, užpilamų arbatų, drėgnų servetėlių, lašų nuo pilvo pūtimo ir kito siūlomo šlamšto yra be galo lengva (…). Bet kuriems galams rinktis lengviausia ir kūdikiui absoliučiai nepalankų kelią? Ar tik ne dėl egoistiškumo.
Taip, tai yra visiškas savanaudiškumas ir ne kitaip. Tegul kiekviena, teigianti, kad motinystė – niekis, apsieina be visų mano minėtų dalykų, gimdo, kaip priklauso – natūraliai, maitina pati, tegu išmoksta nuplauti vaikui sėdimąją, o ne šluostinėti kažkokiomis sintetinėmis servetėlėmis, tegu atėjus laikui papildomai maitinti vaiką eina ir perka jam daržoves, kiekvieną sąžiningai paruošia apdorojimui, po to dar susmulkina ir maitina savo vaiką su didžiausia meile. Nes didieji prekybos centrai dabar jau gali pasiūlyti viską, kad tik nieko nebereiktų daryt pačioms – „tik imkit ir pirkit, mes jau viską paruošėme.“ Belieka sulaukti, kada prekiaus MEILĖS PAKETAIS vaikams, nes tokios motinyste nusivylusios ir „pinigo kalimui“, verslo darymui sutvertos moterys tikrai nesusivoks, kad vaikui reikia MEILĖS ir ŠILUMOS, kad vaikui reikia dėmesio, kol jos nuo pirmųjų mažylio gimimo dienų bus užsiėmusios su savo klientais, jos norų patenkinimų, o vaiko norus tenkins... eilinė nepažįstamoji. Auklė – dar kitaip.
Dar norėčiau pastebėti, kad vaiko sukūrimas ir paleidimas į pasaulį geriau būtų patikėtas stiprioms moterims, tikrai ne kiekvienai, nes kiek tenka susidurti, labai didelė dalis nėščiųjų nesugeba net mesti rūkyti, vartoja alkoholį ir nesveiką maistą, jos juk nėštumo metu tampa pažeidžiamos ir nervingos, o kažkur paguodą reikia rasti – ar cigaretėje, ar stiklinėje alaus. Šlykštu. Baisiausia, kad tokių daugėja. Ir tokioms atrodo nieko tokio ta cigaretė, tas pakelis traškučių, o kai vaikas gimsta, tai ir jam jau pirmaisiais gyvenimo metais tenka paragauti daug šlamšto, nes juk neva visi taip augo, visi ragavo ir nenumirė, nors taip tikrai neaugome nei vienas, nes prieš dvidešimt metų parduotuvėse nebuvo pirkti tokių gaminių, buvo tik gryni produktai. Bet tai jau kita ir labai plati tema... Norėjau pasakyt, kad kai kurios tokios egoistės gimdo nesveikus vaikus, kai kurių ir visai nepagimdo...
Beje, auginant vaiką nebūtina nuolat sėdėti namuose ar leisti laiką parkuose su kitomis mamomis bei mažyliais. Kiekviena galime atrasti save iš naujo, gal rasti naujų pomėgių, sutikti naujų bendraminčių... Viskas nepasibaigia košių virimu, „pampersų“ keitimu ir bemiegėmis naktimis. Jei jau taip norisi uždirbti pinigų, tai galima derinti su vaiko auginimu, prisiminti mylimą veiklą, o gal atrasti kažką naujo. Pasirinkimas – be galo platus, nuo maisto gaminimo, sodininkystės, rašymo, rūbų, aksesuarų gaminimo iki mokymosi naujų dalykų ar tiesiog studijų namuose, pasiėmus į pagalbą reikiamą literatūrą ar pasikvietus tinkamus žmones. Taip pat be visų paminėtų dalykų dar galima ir palepinti save: tai neatneš naudos piniginei, bet teigiamos emocijos garantuotos.
Kai mažylis užmiega, galima panaršyti po internetines parduotuves, užsisakyti sau patinkantį rūbą ar batelius, nukeliauti į soliariumą, pas manikiūrininkę, masažistę ar kirpėją, pasiėmus draugę, seserį į palydą, kad pavažinėtų su vaikeliu po parką, kol mama lepinsis, eiti į mankštas su vaikučiu, bėgioti su vežimėliu, keliauti po pasaulį, kopti į kalnus, važinėti dviračiu, įsisodinus atžalą į priekabą, pritvirtintą prie dviračio ir t.t. Tad reikštis yra kur ir net labai, o jei jau tamsta ar jos aplinkos žmonės to nedaro, tai nereiškia, kad tai nevyksta visai. Net liūdna skaityti, kad moteris yra tokių nevykusių motinų, tėvų ir šeimų apsupty, o gal ji tokius tik mato? Nes paprastai žmonės, kurie elgiasi normaliai, tinkamai, yra nepastebimi, jei patys nesireiškia,o va jau netinkami pavyzdžiai tai lenda lauk pirmiausiai ir labai garsiai kalbama apie tokius ir kuo daugiau – tuo geriau.
Na, o kalbant apie vaiko auklėjimą, reiktų visų pirma suvokti jį kaip asmenybę, ne kokį priedą prie šeimos ar valdovą, ugdyti tą asmenybę ir išlaikyti pusiausvyrą, kai esi vaikui ne tik tėvas/motina, bet ir draugas, o ne kažkokia viršenybė, kuriai reikia bučiuot kojas, bijot žodį pasakyt ir būt visiškai nuolankiu. Taip, tai nėra lengva, bet juk galima suvokti ar bent bandyti atrasti tą ribą, kai vaikas leidžia sau per daug ir visad išlaikyt aukso viduriuką. Taip pat linkiu minėtojo straipsnio autorei būti įvairiapusiškesnei ir nematyt gyvenime tik juodo ir balto, matyti daugiau spalvų ir nesipiktinti žmonėmis, kurie elgiasi ne taip, kaip elgtųsi ji. Tiesiog tai nėra verta šitiek emocijų ir dar netgi straipsnio DELFI.
Vertėtų labiau galvoti apie savo reikalus ir savo vaiką, galvoti, ar turėdamas tokią motiną (kuri „užsikasusi“ reikaluose su visu savo AŠ, kuri jį pasitaikius progai galbūt „numeta“ seneliams ir lekia reikšti savo asmenybės) jis neis ir negliaudys tų „siemkių“ po tiltu ir ar nenueis šunkeliais. Ir mažiau tikėtis gyvenime iš bet kokių situacijų, nes kai daug tikimasi, dažniausiai tenka nusivilti. Akivaizdu, tamstai labai teko nusivilti motinyste, nes egoizmas išsiliejęs per kraštus.
Užbaigdama savo rašinį su gal kiek per daug padrikomis mintimis noriu pasakyti, kad pamąstymų minėtomis temomis yra labai daug, bet tiesiog neišeina visko sutalpinti į vieną straipsnį ir mieliau padiskutuosiu apie tai ir dar daugiau su pažįstamomis mamomis, kurios nėra tokios nusivylusios gyvenimu ir motinystę mato kaip nuostabų dalyką, myli, gerbia savo atžalas, vyrus bei save.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“ arba žemiau: