Ignoruodami problemą jos neįveiksime. Patyčios, savižudybės, asocialus elgesys yra vos ne kiekvienos mokyklos kasdienybės dalis. O vaikai, žibančiomis smalsumu ir motyvacija akimis, atrodo, jog išnyko kartu su pasakomis prieš miegą. Naujausi tyrimai tik patvirtina nuojautą, jog mokinukų laimė daro milžinišką įtaką jų moksliniams pasiekimams.
Remiantis tyrimų rezultatais, buvo palygintos abiejose srityse - pagal laimingumą ir mokslo pasiekimu - sėkmingiausios šalys ir Lietuva. Natūraliai susiformavo keletas laimei, o kartu ir mokslo pasiekimams svarbių veiksnių, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:
Bendruomeniškumas
Vienomis laimingiausių pripažintose šalyse: Norvegijoje, bei Japonijoje yra stipriai akcentuojama priklausymo socialinei grupei svarba. Kalbinta Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Jurkuvėnienė pritaria, jog bendruomeniškumas mokykloje yra labai svarbus. Jis leidžia tarp vaikų užsimegzti atviresniems ir šiltesniems santykiams, kurie kuria laimingą, saugią, draugišką atmosferą. Šioje mokykloje vykstančios stovyklos yra vienas iš būdų puoselėti šias vertybes.
Dar vienas gražus pavyzdys - jaunimo centras „Babilonas“. Jame rengiamos kitokios savaitės, kurių metu klasės vaikai žaisdami įvairius komandinius žaidimus turi galimybę geriau pažinti vieni kitus, o kartu mažindami terpę seniai įsišaknijusiai problemai - patyčioms.
Meilė savo gimtajai šaliai - tautiškumo puoselėjimas
Net 96 proc. japoniukų atsakė, kad myli savo šalį. Tokios šalys kaip Kinija ir JAV deda labai daug pastangų ugdant vaikų patriotiškumą. Lietuvoje tokie tyrimai nebuvo atlikti. Liūdna, bet dažniausiai šiuolaikiniams vaikams mūsų kultūra asocijuojasi su giminių baliais, provincialumu, taigi, perimamas kitų kultūrų, iš pirmo žvilgsnio, patrauklesnis paveldas, pavyzdžiui Helovynas. Retas suaugęs lietuvis didžiuojasi savo tauta, tai ką kalbėti apie vaikus.
Nors mes esame maža šalis, tačiau niekas nepaneigs, jog turime turtingą istoriją, gausų kultūrinį paveldą,vieną seniausių kalbų ir nuostabią gamtą. Užsieniečiai mus apibūdina kaip darbščius, gabius, draugiškus, įdomius ir geranoriškus žmones, galinčius išgyventi net sunkiausiomis sąlygomis ir nepasiduoti. Gal mums tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi? Per daug linkę į savikritiką? Ne didaktiško, bet gyvo, interaktyvaus žvilgsnio į save, mūsų šaknis, bei aplinką puoselėjimas - vienas iš kelių į gražesnės Lietuvos kūrimą.
Tinkamo auklėjimo stiliaus pasirinkimas ir pagarba vaikams
Šis stilius pasižymi griežtomis taisyklėmis ir bausmėmis jų nesilaikant. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo - įprastas atsakymas: „Nes aš taip pasakiau“. Anot edukologės Austėjos Landsbergienės, XXI amžiuje vaikai yra dažnai technologiškai labiau išprusę už savo tėvus. Ir jie tą supranta. Taigi pagrįstai nori, kad tėvai su jais bendrautų pagarbiau. Kita vertus, vaiko auginimas burbule yra irgi žalingas, kaip ir autoritarinis režimas. Moksliniais tyrimais labiausiai pripažintas autoritetingas auklėjimo stilius. Čia taip pat nustatomos aiškios taisyklės, tačiau išlaikoma demokratija. Pavyzdžiui, vaikas turi teisę skaityti knygas, kurias nori, bet turi pareigą perskaityti knygas, kurios nurodytos mokyklos programoje.
Autoritetingi tėvai yra linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus, išlaikyti savo nuomonę, tačiau kartu ieškoti kompromiso, bendradarbiauti. Naudojami drausminimo metodai, labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Autoritetingu stiliumi auginti vaikai pasižymi atsakingumu, savarankiškumu, altruizmu, sveiku pasitikėjimu savimi, pagarba sau ir kitiems.
Mokytojo padėtis ir požiūris
Daugelyje pasaulio šalių mokytojo specialybė yra prestižinė. Lietuvoje akivaizdžiai trūksta abipusės pagarbos tarp mokytojų ir mokinių.
Anot A. Landsbergienės, daug mokytojų akcentuoja patį mokymą, tačiau pamiršta, kad jų pareiga yra auklėti, lavinti ir mokyti vaikus. Biurokratinio aparato procesai apsunkina naujausių mokslo laimėjimų kelią į mokyklas. Trūksta nuoseklumo - per nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį Lietuva nėra sukūrusi vientisos švietimo programos, kiekviena nauja vyriausybė atneša pokyčių ir keičia prieš tai buvusią.
R. Jurkuvėnienė taip pat akcentuoja, jog mūsų švietimas orientuotas į teorinį mokymą ir nukreiptas į brandos rezultatų gavimą, bet ne visapusiškos asmenybės formavimą ir bendrų kompetencijų ugdymą. Pavyzdžiui, Ispanijos Jėzuitų mokyklose labai daug dėmesio skiriama teorinių žinių įsisavinimui per praktiką. Viskas nėra blogai, teigia R. Jurkuvienė, tačiau galima ieškoti kitokių žingsnelių. Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje mokymosi procesas kuriamas atsispiriant į penkias pagrindines kolonas: akademinį švietimą, dvasinį švietimą, socialinę veiklą, kūno kultūrą ir meninį ugdymą.
Taip sudaroma aplinka visapusiškam tobulėjimui. Taip pat, anot R. Jurkuvienės, „Vilniaus Jėzuitų gimnazija turi galimybę išsirinkti pačius geriausius vaikus, mums lengva su jais bendrauti ir tėvai rūpinasi vaikais, o tikrai žinau, kad ne visos mokyklos tą kontekstą turi“. Mokytojai turi atkreipti dėmesį į ten esančias problemas ir formuoti žmogų, pagal galimybes.
Gabumų ir talentų puoselėjimas
Vieni nelaimingiausių vaikų gyvena Pietų Korėjoje, JAV. Šios šalys pasižymi stipria vaikų diferenciacija pagal gabumus. Tai leidžia siekti individualios sėkmės, tačiau kuria atskirtį ir žlugdo bendruomeniškumą. Didžioji dalis laimingiausiomis paskelbtų šalių garsėja stipriomis bendruomenėmis tiek mokyklose, tiek už jos ribų.
Lietuvos Švietimo ir Mokslo ministerijos pateiktame plane* siekiama išskirti gabius vaikus, remiantis intelekto testais, ir skirti jiems specialų dėmesį. Suteikti gabesniems vaikams galimybes ugdyti savo talentus yra labai svarbu, tačiau gabumas toli gražu negali remtis vien intelektiniais gebėjimais. Anot A. Landsbergienės „aukštas intelektas nėra sėkmės garantas. Kiekvienas savo aplinkoje žinome žmonių, kurie mokyklose buvo vidutinybės - o vėliau pasiekė daug. Ir apskritai nėra sukurtų patikimų testų vertinti įvairius vaikų gabumus.“ Kodėl? Gal dėl to, kad tai padaryti apskritai beveik neįmanoma. Gal kiekvienas vaikas turi savyje snaudžiantį genijų ir laukia aplinkos, kurioje galėtų visą tai atskleisti? Turime gražų pavyzdį - Švedijos gebėjimų mokyklą - apie kurią mums papasakojo ta pati A. Landsbergienė. Tokia mokykla pasižymi galimybe vaikui pasirinkti individualų lygį pagal savo gebėjimus skirtinguose dalykuose. Pavyzdžiui, gimtosios kalbos pamokoje gali būti dešimtokas, o matematikoje septintokas.
„Žmonės yra skirtingi, gaila gabių vaikų, kurie klasėse nuobodžiauja. Kiekvienas žmogus turi būti ten, kur jam yra geriausia. Jei mokykloje vaikas jaučiasi gerai, jis yra laimingas, jei jis laimingas – jo rezultatai bus geri “, pabrėžia A. Landsbergienė.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su programa „Talentų Karta“.
Talentų Karta - tai organizacija, kuri jauniems žmonėms padeda aptikti savo stipriąsias puses ir karjeros kryptį, o verslui rasti žmones, kurie nori ir gali dirbti.
Jaunimui - tai kaip svajonių universitetas, kuriame daug savęs patyriminio pažinimo, o verslui – kaip patobulinta įdarbinimo agentūra, padedanti surasti labiausiai motyvuotus ir gebančius dirbti darbuotojus.
DELFI Piliečio reportažai – tai viena iš 6 mėnesių programos dalių. Jos metu Talentų Kartos dalyviai gvildeno šalies aktualijas ir, atradę savyje žurnalisto gyslelę, rengė straipsnius bei reportažus skaitytojams.
www.talentukarta.lt