– Esate spalvinga asmenybė. Užtenka įvesti Jūsų pavardę į „Google“ paieškos laukelį ir pasipils daugybė skirtingų rezultatų. Pradėkime nuo Jūsų, kaip istorijos dėstytojo ir mokytojo. Kodėl nusprendėte tapti istorijos mokytoju, juk, sako, mokytojų ir taip per daug?
– Tai - šeimos likimas. Didžioji dalis mano šeimos atstovauja šitai profesijai – esame pedagogų dinastija. Jeigu yra gydytojų, teisininkų dinastijos, gali būti ir mokytojų. Žinoma, viskas priklauso nuo paties asmens: jeigu į save investuoji, esi gabus, niekada nesustoji vietoje, visada atrasi savo specialybę, savo nišą. Aš ją radau. Pedagogikos, edukologijos srityje ir iki šiol neturiu jokių problemų.
– Kaip mokiniai reaguoja sužinoję, kad esate Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas?
– Gerai - mokiniams irgi svarbu, kad jų mokytojas ir toliau tobulėja. Jeigu sakai mokiniui, kad jis turi mokytis ir stengtis, bet pats to nedarai, formuoji tam tikrą požiūrį: „Pala, kaip čia dabar?“. Kita vertus, didžiajai daliai žmonių, jei dirbi universitete, dar kažkokią disertaciją rašai (kurios niekas nesupranta), atrodo, kad esi „žiauriai“ protingas. Čia nebūtinai, kad disertacijas rašai, atrodai labai protingas, bet tai rodo tavo norą tobulėti. Esu susiejęs savo ateitį su edukologija, todėl ir esu linkęs daryti tokius dalykus. Mokiniai reaguoja gerai: dar niekas nėra pasakęs „Mokytojau, jūs gal kvailas? Rašot tokias nesąmones...“
– Kaip pritraukiate mokinius ar studentus lankyti Jūsų dėstomą dalyką?
– Mokiniai pasirinkimo lankyti ar nelankyti neturi (juokiasi), o studentai irgi ne visi jį turi, pavyzdžiui, jei dėstai privalomą kursą. Vis dėlto aš neturiu tikslo patikti kiekvienam žmogui, nes ir studentų būna įvairių. Net jei studijuoja istoriją, gal šis dalykas jiems ne prie širdies ir todėl jų nepriversi, vis dėlto aš stengiuosi į viską žiūrėti labiau iš praktinės pusės, kitaip tariant, kaip tą mokslą priartinti prie dabartinių visuomenės realijų, jį „redukuoti“ – kaip edukacijoje pritaikyti mokslą. Pačiam istorijos specialistui tai aktualu, nesvarbu, ar su pedagoginiu profiliu studijuoji, ar be. Jeigu jis mokės daryti tik sausą mokslą, jis niekam nebus įdomus, nebent kažkokiems kitiems trims mokslininkams. Reikia, kad mokslininkai mokėtų pateikti savo idėjas visuomenei. Jau dabar tam yra daugybė formų (kompiuteriai, elektroninė erdvė), tačiau pastebėjau, kad labai mažai istorikų nori dalyvauti papildomuose projektuose. Ne todėl, kad pinigų nenori, bet tingi dirbti. Tai pastebiu iš to, kad žmonės skambina ir skambina siūlydami darbus tam tikruose edukaciniuose projektuose: „mums Jus rekomendavo“, „Jūs jau esate daręs“, „kiti atsisako...“. Tai – problema.
Iš kitos pusės, visuomenei reikia tam tikrų istorijos žinių, todėl jas reikia kuo plačiau ir įdomiau paskleisti, juolab, kad XXI a. tai leidžia padaryti. Lygiai taip pat darau ir su studentais: stengiuosi kuo įdomiau pateikti paskaitas, visuomet išlaikau ir draugišką atmosferą, bet pagarbų atstumą. Siekiu labai gerai atlikti savo darbą: greitai studentams atrašai elektroninius laiškus, kruopščiai tikrini darbus, dalyvauji studentų šventėse... Atsimenu, kai buvau studentas, man tai patikdavo, todėl ir pats panašiai darau. Nesakau, kad su visais sutariu – ir skolų parašau, su kai kuo gal ir nėra labai geri santykiai, o kad sakytų „čia yra nuostabiausias dėstytojas“, niekuomet nebūna.
– Esate atlaidus mokytojas ar vis dėlto „kirvis“?
– „Kirvis“ turi neigiamą potekstę (juokiasi). „Kirvis“ yra tas, kuris sukirtinėja studentus, nesvarbu, ar yra pagrindas, ar ne, nes jis taip mano. Aš esu reiklus, tiek mokiniams, tiek studentams, nes esu ir sau reiklus. Niekada nepateikiu pusiau „pagaminto“ darbo ar pusiau parašyto straipsnio, visada ruošiuosi šiems dalykams. Daug investuoju į save, todėl to reikalauju ir iš studento. Jeigu studentas arba mokinys atėjo į pamoką, seminarą paskaitą, tai turi dirbti, o ne varles skaičiuoti ar šiaip pasėdėti. Studijos yra sudėtingas dalykas. Man profesorius Libertas Klimka pirmam kurse yra pasakęs: „Kas jums sakė, kad studijos aukštojoje mokykloje yra lengvas dalykas?“
– Specializuojatės Lietuvos šaulių sąjungos tyrimuose. Kodėl Jus patraukė būtent ši sritis?
– Čia lengva susivokti: kas susisieja, tas ir ima traukti. Paprastai istorijos moksle nėra gerai, jei tyrinėji tą patį objektą, kuriame gyveni. Vis dėlto esu kritiškas žmogus, kas man leidžia žiūrėti iš šono ir kritiškai vertinti. Kai rašiau bakalauro darbą, dėstytojai vis dėlto nesiryžo siūlyti man šios temos. Nors ir norėjau, atkalbėjo, bet, štai, per magistro studijas jau rašiau šia tema ir išėjo labai geras darbas. Jis parodė, kad galima kritiškai pažiūrėti į savo gyvenimo objektą ir padaryti jį moksliniu. Tada nusprendžiau šia tema rašyti ir savo disertaciją. Šiandien, dėl gynybos aktualijų, kaip tik suaktyvėjo tokie tyrimai, tad pataikiau „ant bangos“. Pasirinkau gerą sritį, kur galima nuveikti daug dalykų – tiek iš mokslo, tiek iš praktinės pusės (išleisti knygų, kitų leidinių, skaitomų visuomenėje).
– Kokius darbus esate parašęs šia tema? Kokius dar žadate rašyti?
– Daug, pavyzdžiui, įvairių metodinių leidinių patiems šauliams apie tarpukario istoriją, nes yra problema, kad kažkas kažkur girdėjo, susidarė tam tikrą – paprastai neteisingą – įspūdį. Arba iš vieno fakto priskaldo vežimą malkų ir sako, kad čia taip būdavo (nors iš tiesų taip nebūdavo). Taip pat įvairių edukacinių priemonių šauliams, knygų. Beje, mano sendraugio pasižadėjimas yra LŠS 100-mečiui parašyti mokslinę monografiją. Iš tiesų Lietuvos šaulių sąjungą dar galima tirti ir tirti, Kadangi LŠS iki 1940 m. iš viso veikė 23 apskričių rinktinės, turiu svajonę parašyti ir išleisti kiekvienos rinktinės istoriją. Taigi, 23 knygos ir viena monografija – minimalus tikslas.
– Grįžkime prie disertacijos. Koks jos pavadinimas?
– Tikslus pavadinimas: „Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos respublikos visuomenėje 1919 m. - 1940 m.“ Kaip ir daugelio disertacijų, šios tema ilga ir ne daug ką ne istorikui sakanti. Iš esmės siekiu padaryti naują tyrimą (tirti ideologiją, kaip ji veikė visuomenę), o ne aprašyti „įkurta tada ir tada, tas ir tas buvo“, čia man neįdomu. Šiuo metu visuomenėje galime matyti daugybę naujų ar anksčiau negirdėtų patriotinių organizacijų.
– Ar Lietuvai šiandien reikia patriotinių jaunimo organizacijų? Kodėl?
– Jei esame Lietuvos šaulių sąjungoje, tikriausiai reikia. Tai tarsi gyvas įrodymas. Patriotų valstybei visada reikėjo. Be jų nėra valstybės. Tik, mano galva, patriotas nėra tas, kuris rėkia „aš myliu Lietuvą“ ir vaikšto užsidėjęs trispalvę, o tas, kuris galbūt ir be trispalvės, bet kažką kad ir tyliai dirba. Nebūtina daryti žygdarbius, užtenka kruopščiai ir sąžiningai atlikti savo darbą, nesipilti kontrabandinio dyzelino, nerūkyti kontrabandinių cigarečių. Čia yra patriotas, o tokio patriotizmo trūksta. Mėgstama sakyti, kad kiekvienas karys yra patriotas, bet aš tam nepritariu. Kai matai, jog Lietuvos kariuomenės karys pilasi kontrabandinius degalus, nesupranti, kur čia tas jo patriotizmas. Vis dėlto Tėvynę nuoširdžiai mylinčių žmonių, kurie mylėtų ne deklaratyviai, ne simboliškai, ne per šventes, reikia, todėl visada reikia tokių organizacijų kaip Lietuvos šaulių sąjunga.