Į paties užsiaugintą bulvių derlių pretenduoja daugybė savanorių – pirmieji ūkyje pasirodo kolorado vabalai, kuriuos reikia naikinti, pageidautina – ne cheminėmis priemonėmis, kurios kenkia bitėms. Vėliau atsiranda ir nemokamų pagalbininkų iš miesto, vogčiomis mėginančių „prisidurti“ iš svetimo daržo. Su tokiais sunku kovoti, tačiau jie turi ir didesnių konkurentų – į bulvių laukus linkusių užsukti ir pasmaguriauti pirmuoju derliumi šernų.
Viena Utenos rajono gyventoja, smulkioji ūkininkė, auginanti bulves tik sau ir savo vienai karvutei žiemą pamaloninti, ilgai negalvojusi nusprendė įdiegti inovaciją savo ūkyje, įsikūrusiame visiškai pamiškėje. Kadangi šernai užsuka paskanauti šviežių bulvyčių jau ne vieną kartą, o medžiotojų vis taip ir nesulaukia, moteriškė ėmėsi pati spręsti šią problemą.
Sprendimui įgyvendinti prisireikė ne tiek ir daug – kaime lengvai randamo radijo imtuvo ir prie jo prijungto stiprintuvo, nukreipto į bulvių lauką. Tuomet vakare visu garsu buvo įjungtas minėtasis imtuvas (nežinau tik, kokia radijo stotis inovatorei pasirodė tinkamiausia), ir paliktas groti per naktį, tikintis, jog šernai išsigąs garsios muzikos. Nesu tikra, kad priemonė buvo efektyvi, bet ankstų vasaros rytą mūsų kaime dabar groja muzika. Pakankamai garsiai, kad šernai bijotų, nors kažkodėl manau, jog gyvūnų adaptavimo prie esamų sąlygų instintas visgi pakankamai stiprus, o noras gauti lengvo pašaro yra didesnis už baimę.
Neaišku, kuo baigsis ši inovacija ir kiek ilgai moteriškei užteks kantrybės ją plėtoti. Galbūt – kaip ir daugelis kitų inovatorių, imsis naujų sprendimų, tačiau kol kas šoka tie šernai užkandžiaudami bulvėmis pagal V.Šiškausko melodijas, kurios tikriausiai džiugina ne tik juos, bet ir visus kaimynus ankstyvais vasaros rytais.