Apie tai pasakojo NATO pajėgų karininkai Kimberly Bratic (trijų sūnų mama) ir Eric Band ( trijų vaikų tėvas) bei į šventę juos pakvietęs, buvęs „Rasos “ gimnazijos mokinys, dabar - Geležinio Vilko brigados karininkas Vytautas Ališauskas.
Karius kalbino „Rasos“ gimnazijos vienuoliktokai.
- Ar jau turėjote laiko susipažinti su įžymiomis Lietuvos vietomis ir žmonėmis?
Kim: Praėjusį savaitgalį buvome Vilniuje. Aplankėme kelias bažnyčias, Vilniaus senamiestį. Nors esame čia tik dvi savaites, susidarėme įspūdį, jog gamta čia labai graži, įstabi architektūra, žmonės labai draugiški, komunikabilūs, mieli.
- Kokių atsiminimų ar įspūdžių parsivešite iš Lietuvos?
Kim: Na, viskas mums čia labai nauja. Viskas kitaip nei Mičigane (juokiasi) Pirmą kartą esu
Europoje, tačiau visi žmonės atviri, šiltai mus priima. Abi karinės grupės – mūsų ir lietuvių - noriai dalijasi informacija tarpusavyje ir puikiai bendradarbiauja.
- Ko labiausiai pasiilgstate, tarnaudami užsienyje?
Kim: Erikas pirmą kartą tarnauja užsienyje, tegul jis pasako.
Eric: Tarnyboje Lietuvoje viskas kitaip nei namuose, Amerikoje. Nors kartais ir trūksta įprastų
patogumų, tokių kaip Wi-Fi prieiga, ir viskas čia truputėlį sunkiau, darome tai, ką ir jūs – imame interviu, bendraujame su vietiniais žmonėmis.
Kim: Na ir šeimos, labiausiai pasiilgstame savo artimųjų.
- Kaip jūsų šeimos vertina tokį jūsų darbo pobūdį? Ar jaučiate jų palaikymą?
Kim: Aš turiu tris sūnus. „Skype“ čia dažnokai neveikia, todėl jie tik kartais sulaukia telefono skambučio. Mano vaikai nelaiko manęs tikra kariške, tokia, kaip šie vyrukai su ginklais. Na, o mano senelis buvo karininkas, tad jis manimi labai didžiuojasi.
Eric: Turiu vienuolikmetę dukrą, aštuonerių sūnų ir dešimties mėnesių naujagimį. Jiems nepatinka, kad aš ilgai būnu išvykęs, bet labai mėgsta gauti lauktuvių, kai sugrįžtu, sužinoti, ką veikiau. Prieš kelias dienas mano sūnus dantistui netgi pasakė, kad užaugęs norėtų tapti kariškiu kaip ir jo tėtis.
- Kuo jūsų kasdienis gyvenimas karinėje tarnyboje skiriasi nuo karininkų gyvenimo filmuose?
Kim: Mes taip pat mėgstame šiuos filmus. Jei aš būčiau filme, dabar tikriausiai dėvėčiau aptemptą kostiumėlį arba trumpą sijoną (juokiasi). Realybėje ne viskas kaip filmuose, filmuose jūs nematote viso pasiruošimo, tik patį veiksmą, sprogimus. O tai yra tik maža dalelytė to, ką mes iš tiesų veikiame.
Eric: Pavyzdžiui, šie vyrukai, jie yra parašiutininkai. Visi yra matę juos šokančius iš lėktuvo, bet jūs nematote viso pasiruošimo, treniruočių iki tol, kol jie gali bent prieiti prie lėktuvo. Jūs nematote tų valandų, dienų ar savaičių, kurias mes skiriame pasiruošimui.
- Kaip jūs pasirinkote šią profesiją? Ar ji jums patinka? Kiek laiko reikėjo mokytis ar ruoštis, kad galėtumėte važiuoti į misiją?
Kim: Aš prie kariuomenės prisijungiau trisdešimt šešerių ir jau buvau trijų sūnų motina. Prisijungiau vėlai, bet man patinka tai, ką darau, tai geriausia patirtis mano gyvenime. Būdama jūsų amžiaus niekada nebūčiau pagalvojusi, kad prisijungsiu prie kariuomenės, bet mano draugė pasiūlė šią mintį ir aš nusprendžiau stoti į NATO pajėgas. Man labai patinka šis darbas ir aš į nieką jo nekeisčiau. Mes rašom istorijas, fotografuojam, susipažįstu su daugybe žmonių.
- Kiek metų ruošėtės įstojimui į kariuomenę?
Kim: Tam aš visai nesiruošiau, kariuomenėje esu dar tik ketverius metus, prieš armiją aš buvau koledžo profesorė, dėsčiau informacines techonologijas - dirbau šiek tiek kitokį darbą nei dabar (juokiasi).
Eric: Aš buvau automechanikas. Mano šeimoje visi nuo mano proproprosenelio, kuris netgi kariavo pilietiniame kare, buvo kariškiai, mano tėtis, visi jo broliai. Prisijungiau vėlai, trisdešimt dviejų. Turėjau du vaikus ir tik tada supratau, kad kariuomenė yra tai, ko noriu, visada to troškau. Mano tėtis labai nudžiugo išgirdęs, kad pagaliau turės sūnų kariškį. Kariuomenėje tarnauju jau šešis metus ir šio darbo nekeisčiau į nieką.
- Ką galite pasakyti apie Baltijos regiono saugumą?
Kim: Mes čia turime šiokios tokios įtakos, žinome, kad mūsų misija – apmokyti lietuvių pajėgas. Mūsų darbo dalis yra palaikyti Baltijos regiono pajėgas ir padėti joms ruošiantis. Mes nesame atsakingi už saugumą, esame čia tam, kad padėtume pasiruošti jūsų pajegoms, jeigu ištiktų karinė situacija. Tikėkimės, kad taip neatsitiks, bet jei ir taip – mes būsime šalia.
- Kokiose šalyse jums dar teko tarnauti? Kur buvo pavojingiausia ir kodėl?
Kim: Tarnavau Afganistane 2012-aisiais. Tai buvo mano pirmoji misija bei pats pavojingiausias mano vizitas ir jis labai skyrėsi nuo to, ką matau čia. Turėjome dėvėti šią aprangą kiekvieną dieną, kiaurą parą, o ji sveria daugiau nei 20 kilogramų.
- Kokio pasiruošimo reikia, kad galėtum dėvėti tokią aprangą?
Kim: Nereikia labai didelio pasiruošimo, svarbiausia tiesiog priprasti ir daug ją nešioti. Kai buvau Afganistane šios aprangos nedėvėdavome tik tada, kai būdavome duše ar miegodavome. Panešiojus šią aprangą visą dieną, ją nusiėmusi netgi jausdavausi keistai.
- Gediminai, galbūt jūsų tėtis ar senelis tarnavo kariuomenėje, kad pasirinkote kario profesiją?
Gediminas: Ne, mane paskatino draugas, kaip jau minėjau, dvyliktoje klasėje. Net devintoje klasėje buvome panašioje ekskursijoje, tačiau tada net nebūčiau pagalvojęs, kad tapsiu kariškiu.
- Ar patinka šis darbas?
Gediminas: Taip, labai patinka. Pažįstu žmonių, kuriems jis nepatinka, ir netgi labai pykstu ant jų.
- Kiek metų jau dirbate kariškiu?
Gediminas: Dvylika metų, bet to nesureikšminu. Yra žmonių, kurie įkūrė mūsų kariuomenę, o tada buvo pavojingi laikai ir priemonių, tokių, kokias kariškiai turi dabar, nebuvo.
- Po kiek laiko tarnavimo Lietuvoje, galima išvykti į užsienį?
Gediminas: Pirma reikia ketverius metus mokytis Karo akademijoje, tada vyksta specialus pasiruošimas. Aš pats išvažiavau po šešerių metų. Amerikiečiai vyksta į misijas kur kas dažniau.
- Ar vykstate į šias misijas savo noru?
Gediminas: Taip, pirmoje vietoje yra savanoriškumo principas.
- Kaip vertinate situaciją Baltijos regione?
Gediminas: Bendraudamas su kolegomis, su kuriais tarnauju, pastebėjau, kad po pastarųjų mėnesių įvykių Europoje, pradėjome mąstyti kitaip, suprantame, kad reikalai yra rimti, stengiamės atlikti viską kuo geriau, turėti daugiau pratybų, ir, manau, kad šiuo metu esame gerai pasiruošę.
- Dėkojame už pokalbį.
Karius kalbino VDU „Rasos“ gimnazijos gimnazistai Raminta Bėraitė (3A), Indrė Liubinaitė (3A), Greta Liutkutė (3A) ir Tauras Bernotas (3A)