Nutariau, kad po paskaitų reikės eiti skųstis dėl netinkamo paslaugų tiekimo. Jaučiu, kad esu labai optimistiškai nusiteikęs, bet kodėl gi nepabandžius.
Po pietų, prigriebęs savo nešiojamą kompiuterį, kad būtų paprasčiau aiškinti (gerai, kad ne unitazas sugedo), einu į interneto centrą. Kaip visada, jeigu nieko neperki, kinai tavo tarimo ir kalbos nesupranta. Gerai, kad prigriebiau įkalčius ir pademonstravau jų pašto karvelių problemą. Kažką pažadėjo, bet vis dar sunkiai suprantama kalba. Šalia kažkokiu reikalu užėjusios korėjietės pabandė angliškai suregzti sakinį - vertimą, iš kurio supratau, kad internetą turėtų atnešti po savaitės. Lauksime poros kibirų interneto.
Na, Kinijos mastais manęs tai nenustebino, supratau, kad turėsiu kaip vargšas giminaitis kito aukšto tinklu naudotis, kuris vos pulsavo.
Grįžus namo teko toliau virkdyti ir taip bebaigiantį nustipti ryšį, kuris vis su pasistenėjimais man stengėsi padėti pažinti kinų kalbos vingrybes.
Netikėtas beldimasis į duris. Nejau atnešė internetą? Bet juk praėjo tik pora valandų, todėl tokias viltis pakišau po lova ir nuėjau atidaryti durų. Ir ką gi mes matome – ogi tą patį pašto karvelį iš interneto centro, be kibirų ir krepšių su internetu, tik su savo išmaniu telefonu ir išmaniu kolega, su kuriuo kartu galėtų sužinoti apie mano problemas. Turbūt labai įdomiai prišnekėjau, kad ne po savaitės, o iš karto atlėkė arba korėjietės susimaišė laiko kilpose ir anglų kalbos žodyne. Bet vis tiek smagu, kad kažkas bando įdėti truputį pastangų, kad nudžiugintų informacijos bado nuvargintą studentą.
Po ilgo krapštymosi, lakstymo su mano kompiuteriu po koridorių, bandant pagauti vis kažkur besislapstantį interneto signalą, žongliruojant kaip Pekino cirko akrobatui, ant išklerusių kopetėlių ieškant interneto transliatoriaus kažkur palubėje, surengiamas trumpas gamybinis pasitarimas, kuriame buvo nuspręsta, kad studentas dar parą turės pasėdėti ant informacinės dietos, nes, pasirodo, kažkokia detalė, atsakinga už buvimą palubėje, ėmė ir sustreikavo. Ryt tai ryt, juk čia – Kinija.
Kitos dienos popietę skelbimų lentoje randame pranešimą, kuris skelbė, kad internetas bus sutaisytas rytoj! Visai kaip žemaičių alubaryje – „Rytoj alus – nemokamai“. Taip ir atsitiko, kitos dienos rytmetį tas pats skelbimas iškilmingai vėl žadėjo šviesų internetinį rytojų.
Taip praėjo ir antradienis, ir trečiadienis, o ketvirtadienį, užbėgus į interneto centrą, sužinome, kad visas centras išėjo į susirinkimą nežinoma kryptimi ir dar su savim pasiėmę visą šviesų rytojų. Korėjiečių lūpomis buvo išbylota teisybė: tuoj bus ir savaitė.
Bendrabutyje po pietų – netikėtas subruzdimas koridoriuje ir jau kažkur girdėtas pašto karvelių burkavimas suteikė vilčių, kad jie grįžo pabaigti savo nebaigtų reikaliukų. Turbūt susirinkime buvo nuspręsta, kad dietą galima nutraukti ir metas pradėti studentus maitinti didesnio kaloringumo informacijos produktais. Išdidžiai buvo pareikšta ir pademonstruota, kad ryšys grįžo. Ačiū partijai ir darbštuolių tėvynei!
Matyt, kad bado išvarginti studentai nuo per didelio informacijos srauto nesunegaluotų, buvo patiektas tik truputį stipresnis signalas, kuris vargiai galėjo suvirškinti „Gmail“ slaptažodžius ir kitus atributus. Todėl apsisprendžiau, kad nuo kitos savaitės pradėsiu naudotis komerciniu internetu.