Ukrainoje viskas prasidėjo nuo Maidano. Tiksliau ne taip. Viskas prasidėjo nuo begėdiškų besočių, kurie Ukrainai atgavus nepriklausomybę ėmė grobstyti šalį ir krautis sau turtus. Vyko didžiulio masto nusikalstama veika, kurioje dalyvavo šalies vadovai, struktūros, sistemos valdytojai.
© Autoriaus nuotr.

Lyg voratinklis per šalį nusitiesė tinklas kraujasiurbių, engusių liaudį ir galvojusios tik apie vieną – kaip kuo daugiau pralobti. Buvo grobstomas valstybės turtas, milijardai plaukė į privačias sąskaitas, uždaromos ir išgrobstomos didžiulės gamyklos, fabrikai, daugybė žmonių liko be darbo. Ir tai tęsėsi dešimtmečius. Panašu, tam vien savų kojų ir rankų neužteko – tinklo gijos nusidriekė giliai į Rusiją. O Rusija, globojusi ir visokeriopai rėmusi oligarchų veiklą, nesnaudė – ji turėjo savo tikslų.

Ir štai atėjo diena, kai engiama liaudis sukilo, oligarchai išsigando, o Rusija paprašė sumokėti skolas – ilgai su Rusija bendradarbiavę valstybės vadovai turi pasukti į Rytus. Jei atsisakys, ji turi ir atsarginį variantą, – daugybę metų leidusi šaknis į kaimyninę šalį, siuntusi čia tuntais gyventi rusus, kurių didžioji dalis, akiek žinau, – ne erudicija trykštantys, o įvairaus rango nusikalstamo pasaulio atstovai, šiandien Rusija turi savo įrankių spausti šalį iš apačios. Buvo sukurti mitai apie „banderovcus“ ir „separatistus“... O Rusija ėmėsi „gelbėtojo“ vaidmens – gąsdindama ir skaldydama Ukrainos gyventojus, žingsnis po žingsnio valosi kelią į savo tikslą...

Tai tiek labai labai supaprastintai apie situaciją Ukrainoje – kokią ją pavyko pamatyti iš ukrainiečių pasakojimų. O šiandien čia – išrikiuotos armijos šalies rytiniuose ir pietiniuose pasieniuose ir spengianti įtampa ore – arba pasaulis pripažįsta Krymo aneksiją bei koridoriaus į jį – Donecko, Charkovo, Lugansko, Chersono sritis dalimi Rusijos, arba ji jas pasiims jėga...

Vienas iš mūsų misijos tikslų buvo susitikti su Ukrainos kariais, kurie jau du mėnesius stovi karinėje parengtyje ir kiekvieną dieną rytą sutinka su mintimi – tai gali būti ta diena, kai horizonte pamatys artėjančius priešų tankus... Norėjome jiems pasakyti – mes kartu, mes suprantame, mes palaikome.

***

Taigi - kariniai daliniai. Ukrainiečių armijos, kurią matėme. Ir rusų, kurių buvimą jautėme.

Tūkstančiai jaunų žmonių, kurie galėtų kartu žaisti krepšinį ar futbolą. Galėtu kurti bendrus projektus, kartu dirbti. Dabar jie išstatyti vieni prieš kitus – lyg prigimtiniai priešai. Vieni – užgrobimui, kiti – gynybai. Vieni – savi, kiti per prievartą tapę svetimais. Svetimos šalies tirono įrankiai. Kažin, ar patys suvokiantys savo padėtį ir situacijos kainą. Esu įsitikinusi, kad dalis Rusijos armijos vadų pražilo. Bet net labai apsimetus, nelabai jų gaila. Tokia priešų dalia. Jų buvimas erzina.

Ką aš žinojau apie kareivius iki šiol? Ką iki šiol žinojau apie karą? Manote, aš suvokiau, kaip tai baisu iš močiutės, kurią be proto mylėjau, pasakojimų? Nė velnio nesuvokiau! Nes atrodė, kad mažų mažiausiai tai pasakojimas apie ledynmetį, kurio man niekad jau neteks patirti. Kaip nesuvokiu jutiminėje plotmėje kažkokių dinozaurų keliamų pavojų, taip nesuvokiau ir karo grėsmės savo gyvenimui. Tad stovėdama Ukrainos armijos kariniame dalinyje – viename, vėliau kitame – negalėjau sustyguoti emocijų.

Viena pusė mėgino įtikinti smegenis, kad tai – lyg ekskursija į kokią nors kareivių stovyklą. Kita pusė garsiai kūju mušė į smilkinius – atsitokėk! Ne stovykla čia, ir ne mokymai. Čia gyvenimas. Tu esi kariniame dalinyje ir už kilometro – kito į tave atstatyta priešų tanko tūta. Nebuvo baisu dėl savęs. Labai jau didelis atsitiktinumas, kad kariniai veiksmai prasidės būtent tada, kai esi čia. Net jei ir taip – vis tiek dėl savęs baisu nebuvo. Baisu dėl paties fakto – kad tai vyksta.

Kad vienas, nesveikų ambicijų genamas žmogus galėjo savo rankomis atsukti ginklą prieš savo kaimyną. Ir kad niekas, įsiklausykite – NIEKAS PASAULYJE neturi (o gal nenori turėti) pakankamai jėgos ir galios jį sustabdyti. Vaizdžiai tariant, pasaulio reakcija man panaši į įbaugintų avelių bliovimą užuodus vilko kvapą pamišky. Tai mane veda iš proto. Ir, pasakysiu tiesiai – man daug baisiau būti atstovu to pasaulio, kuris kvailokomis akimis stebi šalies, labai norėjusios prie to pasaulio prisijungti, kančias. Ir gėda.

Žiūrėjau į kareivius, karininkus ir mėginau suvokti, kiek tai kainuoja. Ir materialiai ir, tikriausiai, svarbiau – moraliai? Visiems. Jiems patiems, jų artimiesiems, motinoms, galvojančioms apie į jos vaiko rankas įspraustą ginklą ir taikinio ženklą smilkiniuose. Gyventojams, kurie rengia ir maitina savo armiją - savo gynėjus. Galų gale, valstybei. Kuri irgi ne kas kita, kaip iš tų pačių žmonių surinkti pinigai, kurie galėtų būti skirti naujų kelių tiesimui. Ar onkologinių ligonių gydymui...

Kiek kainuoja vieno žmogaus „užgaidos“ ir principai?

Lankėmės viename desantininkų dalinyje netoli Skadovsko. Jie įsikūrę miške. Mus pasitikęs majoras Jaroslavas Kalašas sutiko atsargiai – įdėmi akis stebėjo atvykėlius. Tačiau mūsų atvykimas nebuvo atsitiktinis. Chersone (apskrities centre, kuriam priklauso ir Skadovsko rajonas) įsikūręs pagalbos armijai štabas. Dvi moterys – apskrities tarybos deputatė Larisa Olenkovskaja ir mūsų grupės globėja, žurnalistė Natalija Bimbiraitė inicijavo šio štabo veiklą, atidarė pagalbos kariniams daliniams sąskaitą.

Pagalbos Ukrainos armijai (Chersono apskrities kariniams daliniams) centras koordinuoja gyventojų teikiamą pagalbą – teiraujasi, ko konkrečiai reikia kareiviams ir rūpinasi, kad pagalba būtų teikiama tikslingai. Natalija Bimbiraitė pasakojo, kad vos Ukrainos armijai stojus į budėjimą pasieniuose, gyventojai ėmėsi rūpintis per ilgus metus nustekentos armijos kariais – virė ir nešė valgyti, gabeno maisto produktus. Juk savi vaikai ten...

O buvo visaip – į vieną karinį dalinį vieną dieną priveždavo tonas bulvių, į kitą – katilus sriubos, kuri imdavo gesti. Reikėjo kažkaip sutvarkyti viską, kad nebūtų neracionalaus maisto mėtymo. Be to, kareiviams trūko ir tokių dalykų kaip neperšaunamos liemenės, prožektoriai, racijos, miegmaišiai, patalynė, kojinės ir dar daugybė kitų dalykų, kuriais valstybė neaprūpina. Tad buvo atidaryta sąskaita, į kurią žmonės gali pervesti pinigus. Už juos perkami reikalingi daiktai – konkrečiai pagal konkrečių karinių dalinių užsakymus.

Pagalbos armijai centre 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą budi savanoriai ir registruoja armijos poreikius, priima iš gyventojų produktus, skirsto, vežioja... Būrys žmonių savo iniciatyva, be jokio atlygio dirba, kad kareiviai galėtų deramai atlikti savo pareigą – saugoti šalį.

Taigi, mes pas desantininkus vykome neatsitiktinai. Tą dieną jiems reikėjo nuvežti jų užsakymą iš štabo. Kartu vyko ir pagalbos armijai centro vadovės – Larisa Olenkovskaja ir, žinoma, Natalija Bimbiraitė, kuri mūsų grupę lydėjo nuo kelionės pradžios iki pabaigos.

Pakeliui deputatė, istorikė p. Larisa pasakojo apie apylinkes. Chersono apskritis, kurią prijungti prie Rusijos gviešiasi V. Putinas – ribojasi su Krymu. Čia yra visko – ir stepių, ir miškų, ir ariamų laukų. Net didžiausia Europoje dykuma – čia. Čia ir Denpras įteka į jūra, prieš tai ištrykšdamas į dešimtis atšakų ir suformuodamas tūkstančius salų – salelių. Chersono srities kraštus skalauja Juodoji ir Azovo jūros. Šiltas ir minkštas klimatas formuoja savo landšaftą ir žmonių būdą – karšti, bet minkštaširdžiai chersoniškiai nuo seno garsėja svetingumu, nuoširdumu...

Lietuviai Ukrainoje: kas justi kariniame dalinyje prie Krymo
© Autoriaus nuotr.

Taigi, mes atvežėme desantininkams tai, ką jie buvo užsakę pagalbos centre. Mus sutikęs majoras Jaroslavas Kalašas jau po keleto pokalbio minučių draugiškai pasakojo apie kasdienybe tapusį gyvenimą miške. Ir apie tai, kad jie kiekvieną minutę pasirengę atremti priešų ataką... Čia suręstos palapinės, įrengta mobili virtuvė – buitinis dalinio skyrius. O aplink – miško aikštelėse įsirausę tankai, kita karinė technika. Kažkur, toliau, daugybė Ukrainos armijos karių su ginklais rankose saugo savo šalį... Daugybė jaunų žmonių, už kuriuos meldžiasi jų motinos, žmonos, kurių ilgisi vaikai...

Palikome kareiviams suvenyrų, Lietuvos vėliavėlių, perdavėme paltį lietuviškų lašinių. Tegul bent vienas vakaras bus jų širdyse šiltesnis.

Į antrą karinį dalinį – Krymo pasienyje – vykome be konkrečios priežasties. Tiesiog tai buvo paskutinis mūsų kelionės taškas. Norėjome nuvažiuoti iki pat rusų posto. Uždegti jiems žvakę, įbesti Lietuvos vėliavėlę – lai žino, kad Lietuva palaiko Ukrainą. Tačiau iš pradžių sustojome „savoje“ pusėje, nuėjome pakalbinti kareivių. Abipus kelio - ištisi kariniai miesteliai. Aplink smėlynai, juose įsirausę tingiai snaudžia tankai – daugybė tankų. Miestelių sienos – iš maišų suręstos barikados, palapinės. Viduje – ginkluoti kareiviai. Dabar tai – jų kasdienybė, jų gyvenimas.

Sutiko šiltai – kaip brolius. Pajutau, kaip gerklėje stringa ašaros. Čia pat – Krymas. Ir įšaldyta laike (nesiverčia liežuvis sakyti – atimta, negaliu leisti sau abejoti tuo, kad „viskas bus gerai“) svajonė - čia leisti žiemas ir pagaliau parašyti savo knygą.

„Kaip jūs?“ – nuvijusi mintis apie save klausiu mus pasitikusio Novogrado Valynsko mechanizuoto dalinio (rus. Новоград Волынской механизированной части ) vado pavaduotojo Sergejaus. „Gerai, mes pasiruošę“, – atsako energingai ir draugiškai. „Tačiau juk tai taip neteisinga“, – įstringa gerklėje žodžiai... „Mūsų tokia paskirtis, mes pasiruošę“, – dar kartą užtikrina. „Bet jūsų mamos, seserys, žmonos, draugai – ar jie pasiruošę?!!...“, – norisi rėkti kažkam į erdvę, tačiau nebegaliu ištarti nė žodžio... „Viskas gerai, nusiraminkite, viskas gerai“, – tyliai ramina žmogus, pasirengęs ginti savo Tėvynę, o šiandien – ir mus - iki paskutinio kraujo lašo.

Nebesakau nieko. Šalia šitų stiprių, energingų, teisingų, patriotiškų kariškių jaučiuosi saugi. Neleidžiu mintims klysti toliau, negaliu įsivaizduoti, kad juos po akimirkos galėtų traiškyti tankai... Žinau, kas yra deginanti netektis, galiu įsivaizduoti, kaip sunku matyti Tėvynės netektį...

***

Tądien karšta, saulė žaidžia apsaugai nuo kulkų skirtuose karininkų akiniuose, po kojomis dulka smėlis. Svaiginančiai gražus pavasaris. Netrukus žydės akacijos. Beprotiškai gražiai... Ar nelaistysime jų krauju?

***

Iki rusų posto nebevažiuojame. Ko ten???... Ketvirtos dienos vakare pasukame namo. Tačiau prie kelionės dar grįšiu. Dar turiu, ką papasakoti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Misija Laplandija“ įsibėgėjo – dalyvių skaičius auga sparčiais tempais (1)

Socialinė iniciatyva MISIJA LAPLANDIJA, skatinanti empatiją ir kviečianti gerais darbais...

Vilniaus rotušėje bus teikiami kultūros apdovanojimai „Auksinis Feniksas” (1)

Lapkričio 27 d. 16 val. Vilniaus rotušėje, iškilmingos ceremonijos metu bus įteikti didžiausios...

Veiviržėnų jaunimas pagerbė „Laisvės kovotojus“ (11)

Šiais laikais visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jaunimas yra nepilietiškas ir nepatriotiškas....

Negali atsidžiaugti nemokamu reisu į Suvalkus iš Kauno: dėl to tik pirkėjui geriau (194)

Už dyką nieko nebūna? Būna! Taip, iš Kauno į Suvalkus autobusas kasdien kauniečius veža...

Nebegali atskirti, kur sultys, o kur geriamas vanduo: atsibodo gerti srutas! (21)

Naujosios Akmenės gyventojai Silvai atsibodo taikstytis, kad jų daugiabučiui yra tiekiamas...

Top naujienos

Dargužaitė traukiasi iš Vyriausybės kanclerės pareigų (319)

Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė traukiasi iš pareigų, BNS...

Apklausė Lenkijoje ir Latvijoje perkančius lietuvius: nustebino vienas skirtumas (375)

Kai net oficiali statistika Lietuvoje rodo sparčiausią kainų didėjimą visoje ES, nenuostabu, kad...

Povandeninio laivo tragedija: išsipildė baisiausios artimųjų baimės (5)

Argentinos karinės jūrų pajėgos ketvirtadienį patvirtino, kad neįprastas triukšmas, pasigirdęs...

„Maxima“ susitarė pirkti Lenkijos prekybos tinklą „Stokrotka“ (55)

Baltijos šalių mažmeninės prekybos lyderė bendrovė „ Maxima grupė“, Lenkijoje jau valdanti...

Kaip gera būti liberalu Trakų rajone: valdžia dėkoja, kai paimi tūkstančius (81)

Trakų, valdomų Liberalų sąjūdžio, vadovams teko sunki našta: net pusę metų rajone niekas...

Vilniaus Rotušėje dygsta stikliniai kupolai: kas tai? (21)

Artėjant kalėdiniam laikotarpiui Vilniaus miestas pradeda šviesti ryškiau ir stebinti dar...

Klaipėdoje iš 14 aukšto iškrito ir žuvo mergina, kambaryje su ja buvo žinomos fotografės vyras (72)

Pirmadienį, lapkričio 20 dieną, Klaipėdos miesto policija 19:30 val. gavo pranešimą apie...

„Regitra“ keis žymėjimą naujuose valstybiniuose numeriuose (2)

Nuo 2018 metų balandžio bus supaprastinta numerio ženklų išdavimo tvarka juos pametusiems. Taip...

Ukrainos pareigūnas: į Luhanską įžengė reguliariosios Rusijos armijos pajėgos (248)

Remiantis Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjo paskelbta žinute, į Luhanską įžengė ir ten...