Mugės rengėjai, dalyviai, svečiai bei visi smalsuoliai nuo ankstyvo ryto gausiai sugužėjo į linksmąjį Kaziuką – vieną ryškiausių kalendorinių švenčių, turinčią šimtmečių tradicijas, kiekvieną kartą pristatantį išmoningus rankų darbo gaminius, neturintį lygių aplinkiniuose kraštuose.

Lietuvos globėjo – šv. Kazimiero šventė gimė dar VII amžiuje, o jau XIX a. – peraugo į neregėto mąsto mugę. Tautines ir etnografines tradicijas puoselėjančiai, Lydso lietuvių bendruomenei, buvo itin reikšminga pažymėti tokią, gilias istorines šaknis turinčią, šventę.

Mugė pritraukė net kelis šimtus lankytojų, o keliasdešimt tautodailininkų, amatininkų, liaudies meistrų, kepėjų ir prekeivių turėjo nepaprastą galimybę pristatyti savo darbus ir produkciją.

Svarbiausia – kiekvienas šventėje rado savo nišą, kur galėjo tiesiog linksmintis, pirkti-parduoti, į kitus pažiūrėti, save parodyti: dovanoti, susipažinti, džiaugtis, ragauti, šėlti bei mėgautis lietuviška tikro garso muzika. Būtent dainininkės Živilės Norvaišienės, atvykusios specialiai į Kaziuko mugę iš Lietuvos, nuotaikingi kūriniai suteikė šventei ypatingą atmosferą.

Pirkėjų laukė rankų darbo mediniai žaislai, švilpynės, moliniai suvenyrai, mediniai stalo įrankiai, vilnoniai mezginiai ir vėliniai, mediniai papuošalai ir kt. Smaližiai pirkte pirko spalvotus ilgus saldainius, sveikuoliai – medų ir lietuviškų vaistažolių arbatą. Mugė buvo gausi įvairių kepinių ir saldumynų: sulaukėme svečių ir skanėstų net iš Dzūkijos!

Verbos ir lietuviška naminė duona, ko gero, sulaukė ypatingo dėmesio – buvo išparduotos bene greičiausiai. Na, o kokia gi mugė be gardžiųjų, pagal tradicinį lietuvišką receptą pagamintų, šašlykų... Kvapnūs mėsos gaminiai viliojo ir kvietė, kuo greičiau jų paragauti. Toks dalyvių aktyvumas pranoko bet kokius organizatorių lūkesčius.

Galima buvo paremti ar paaukoti ir Lydso lietuvių bendruomenei: smagiojo aukciono metu buvo surinkta gana nemažai lėšų, o mažieji Lydso lietuviai prekiavo pačių kurtais atvirukais.

Bendruomenė džiaugiasi tokiu mugės dalyvių aktyvumu, geranoriškumu bei dosnumu; ypač gausiu vietos lietuvių būriu, siekiančių įrodyti, kad būtent bendrumas ir vienybė yra stiprioji mūsų bendruomenės pusė. Dar kartą turėjome galimybę ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir pasisemti neišdildomų įspūdžių, duoti peno ir kūnui, ir sielai.

Nuoširdžiai dėkojame visiems dalyvavusiems, prisidėjusiems, padėjusiems ir, žinoma, organizavusiems pirmąją Kaziuko mugę. Drąsiai galime teigti, kad pirmasis „blynas“ buvo visiškai neprisvilęs.