aA
Žiemą išvykome savaitei atostogų į Afriką, iš sniego šalies – į šilumą, į Maroką, įsikūrusį Afrikos šiaurės vakaruose, šalia Sacharos dykumos. Kelionės dieną nebuvo tiesioginių skrydžių, todėl persėdome Italijoje ir iš ten vykome tiesiai į Marakešą.
© DELFI montažas

Lėktuvas buvo pilnas keleivių. Iš nedidelio Italijos oro uosto skrido daugiausia arabiškos išvaizdos vyrai. Jie sudarė apytiksliai tris penktadalius keleivių. Likusią dalį – europiečiai: italai arba panašūs į britus bei olandus. Moterų nedaug – jos sudarė tik apie dešimtadalį keleivių. Įdomu, gal jos labiau namuose būna ir rečiau skraido?

Stiuardai ir stiuardesės buvo arabiškos išvaizdos, tik viena buvo panaši į italę. Atrodė, kad visa įgula kalbėjo arabiškai. Girdėjau jos narius kalbančius, kai keleiviai užsisakė maisto.

Nusileidus Marakešo oro uoste reikia pildyti deklaraciją, nurodyti savo asmeninius duomenis, net profesiją ir vizito tikslą. Dokumentą galima pildyti viena iš trijų kalbų: anglų, prancūzų ir arabų. Marokas – buvusi Prancūzijos kolonija, tad beveik visur matomi užrašai arabų ir prancūzų kalbomis. Ne visur lengva susikalbėti angliškai, tad patartina šiek tiek mokėti prancūziškai. Nors vietiniai sakė, kad prancūzų kalba ne tokia populiari ir mieliau mokomasi anglų kalbos. Žmonės ar valdžia nori atsikratyti Prancūzijos kolonijos šleifo. Kita oficiali kalba – berberų. Prancūziškai užrašyti ženklai ar kelio nuorodos keičiamos į užrašus berberų kalba.

Mūsų lėktuvas vėlavo pakilti daugiau nei pusvalandį, todėl į įspūdingą Marakešo oro uostą atvykome jau po vidurnakčio. Bagažo atsiėmimo erdvė buvo milžiniška. Lubos siekė daugiau nei 30-40 metrų. Pačiame oro uosto pastate nebuvo daug žmonių, atrodė, kad niekas nelaukia. Vis dėlto atvykusius pasitinka minia žmonių, sustojusių puslankiu lauke prie pastato. Visi vyrai. Kas ketvirtas laiko lapus su atspausdintais viešbučių pavadinimais ar keleivių pavardėmis. Sekundei pasijutau lyg kokioje teatro scenoje. Apie pusę minutės popierių jūroje ieškojome akimis viešbučio pavadinimo – atrodė, kad tokio pavadinimo nesurasime. Netrukus mūsų bendrakeleivis pamatė savo pavardę ir greitai priėjo prie mus pasitinkančių žmonių. Jie su mumis kalbėjo angliškai, tad lengvai užmezgėme pokalbį.

Nemiegantis turgaus miestas

Apie pusvalandį važiavome mikroautobusu iki medinos (arab. senamiestis). Privažiavę medinos sienas, turėjome išlipti ir pasiėmę savo lagaminus keliauti siauromis gatvelėmis, kuriose netilptų automobiliai. Išalkus pirmą valandą nakties, galima užsukti į lauko kavinukę – pro vitriną matėsi salotų pilni dubenys. Kavinės svečiai valgė ryžius ir dar kažką. Tikriausiai patys savininkai gyvena šalia kavinės esančiuose kambarėliuose ir aptarnauja klientus net naktį. Kavinėse tuo metu užkandžiavo tik vietiniai gyventojai, atsisėdę ant pajuodusių baltų plastmasinių kėdžių, o ritmiška marokietiška pop muzika linksmino lankytojus ir vieną kitą praeivį. Keli maži vaikai atrodė žvalūs, nors buvo jau po vidurnakčio – sėdėdami prie stalo, jie užkandžiavo, klegėjo ir juokėsi.

Lietuvės atostogos Maroke: vietiniai pasidalino gudrybe, kad jos neapkarstų
© DELFI skaitytoja Margarita

Po 10 minučių klaidžiu medinos labirintu pasiekėme viešbutį. Net nepagalvočiau, kad tai – viešbutis. Jo darbuotojai pasitiko mus prie medinos pakraščio, palydėjo iki laikinų namų, atidarė jų geležines duris ir pakvietė užeiti į vidų.

Miegojome belangėje. Vasarą toks kambarys – tikras rojus, jame galima pasislėpti nuo karščio. Žiemą orą šildo kondicionierius – gerai, kad jis yra, antraip pavirstum į ragą.

Kitą dieną išsiruošėme į Marakešo labirintą. Labirintai buvo painūs, atrodė, pačiam būtų neįmanoma rasti išėjimo ar kelio iki viešbučio be GPS ryšio. Tikiu, kad pagyvenus savaitę, jau būtų galima neblogai orientuotis. Šio labirinto privalumas – jis yra be stogo. Galima stebėti dangaus žydrynę be jokio debesėlio.

Medina – tai ištisas turgaus rajonas. Jame įkurtos apie 30 000 prekyviečių – prieskonių, odos dirbinių, molinių, varinių indų, drabužių, kilimų, kosmetikos parduotuvėlių, batsiuvių dirbtuvių, kepyklėlių, kavinių ir valiutos keityklų. Vienoje turgaus dalyje kiekvieną dieną nuo 9 iki 13 valandos vyksta išdirbtos odos aukcionas. Vadeliotojai asiliukais atveža siauromis gatvelėmis odų ir prekiauja – kas aukštesnę kainą pasiūlo, tam ir parduoda. Odų teritorijoje praėjome pro odos cechus: pro praviras duris matėme, kaip vietiniai karpė ir dažė odą, siuvo iš jos rankines bei šlepetes. Sklido ne pats maloniausias kvapas. Labiausiai nustebino metalo apdirbimo cechai: juose buvo atvirai virinamas metalas, o pro šalį pravažiuodavo senutėliai – 30 metų senumo – mopedai, praeidavo vietiniai žmonės ir turistai. Panašu, kad į darbų saugą nekreipiama jokio dėmesio.

Vietiniai mokė, kad reikia derėtis 50 proc. Mano manymu, kainos čia padidintos 500 proc. Pardavėjai nebuvo tokie įkyrūs kaip Turkijoje ar Egipte. Užtekdavo pasakyti: „Non, merci“ arba „No, thank you“, ir jie daugiau nebesiūlydavo savo prekių.

Parduotuvėlėse – vien vyrai. Tik keliose vietose mačiau moteris-pardavėjas. Vienoje vietoje buvo simpatiška apie 40 metų amžiaus moteris, apsivilkusi ilgą juodą tradicinį apdarą ir apsigaubusi skara, kitoje kepė blynus apie 60 metų amžiaus moteris, taip pat apsigaubusi skara. Dar vienoje vietoje – jauna moteris, apsivilkusi tradicinę suknelę, pardavinėjo tradicinę papločio formos duoną.

Oficialusis didmiestis ant vandenyno kranto

Rabatas yra Maroko sostinė Atlanto vandenyno pakrantėje. Važiuodami keliu palei vandenyną, jautėme gaivų dvelksmą. Mieste įsikūrusios svarbiausios valstybės institucijos ir diplomatinės įstaigos. Pastatai atrodė didingesni nei kitoje šalies dalyje, pagrindinėse gatvėse galbūt renovuoti. Sostinės medina – tokia pati klaidi kaip Marakeše, tik gal mažesnė. Architektūra panaši į Italijos ar Ispanijos.

Rabate vairuotojai nekantriai signalizuodavo, ypač perspėdami lėtai judančius. Prie perėjos niekas nesustodavo, tekdavo saugotis patiems. Turbūt tik dėl grožio tos perėjos išdažytos ir ženklai pastatyti?!

Maroke veikia „Renault“ lengvųjų automobilių gamykla, tad gatvėse netrūksta naujų automobilių. Gyventojai gali imti automobilius 5 metams išsimokėtinai, be jokio pabrangimo, įnešę pradinį apie 5000 Eur įnašą. Atrodo, Lietuvoje nėra tiek naujutėlių automobilių, vis dėlto Maroke – 12 kartų daugiau gyventojų nei pas mus, tad automobilių srautas milžiniškas. Kelias tarp Marakešo ir Rabato idealus ir lygus. Kai kuriose atkarpose – kelias mokamas. Kelionė truko apie 4 valandas, tačiau neprailgo, nes keitėsi peizažas: matėsi kalnai, lygumos, bananai, auginami šiltnamiuose, mandarinai ir apelsinai, alyvuogių giraitės ir laukai, pomidorų bei agurkų plantacijos, prieskonių slėniai. Žemės ūkis puikiai išvystytas. Žiemą ir mes Lietuvoje mėgaujamės marokietiškais mandarinais.

Mokyklinio amžiaus vaikai, eidami į mokyklą tiek kaimuose, tiek miestuose, dėvi uniformas – baltus chalatus iki juosmens. Iš pradžių pagalvojau, kad jie – medicinos mokyklos moksleiviai, bet pasirodė, kad tokius chalatus dažniausiai dėvi mergaitės, kai kuriose vietovėse – ir berniukai.

Lietuvės atostogos Maroke: vietiniai pasidalino gudrybe, kad jos neapkarstų
© DELFI skaitytoja Margarita

Apskritai, marokiečiai labai paslaugūs ir jei kas nors pasiūlys pavežėti karučiu lagaminus iki jūsų pageidaujamo tikslo, pavyzdžiui, ilgai ieškoto viešbučio, duokite kelis dirhamus. Bedarbystė šalyje gana didelė, pasak vietinio marokiečio, apie 20 proc. Jei kas gauna galimybę išvažiuoti iš Maroko, išvažiuoja ir negrįžta.

Pagarba karaliams: Rabatas ir kitos vietos

Kiekvienoje kavinėje ir viešbutyje kaba karaliaus portretas, kai kur – net jo tėvo ar prosenelio. Turbūt, jeigu nekabėtų, tektų kavinukę uždaryti. Rabate ant vieno vežimėlio-prekystalio teko matyti gražiai sudėtus apelsinus, už jo – pardavėją, spaudžiantį apelsinų sultis. Ant prekystalio priekinės pusę buvo užklijuotas didžiulis dar jaunystėje Įamžinto karaliaus portretas.

Apsilankėme Mahometo V-ojo Mauzoliejuje. Tiek viduje, tiek prie įėjimo į mauzoliejų budėjo garbės sargyba. Prie įėjimo į teritoriją iš dviejų pusių budėjo raitoji policija, o prie pastato iš keturių pusių – po vieną sargybinį. Prie karsto esančio pastato centre, rūsio lygmenyje, tai pat sėdi žmogus, apsivilkęs baltais ir atsivertęs didelę knygyną. Turbūt imamas skaito Koraną.

Architektūra ir minaretai

Apskritai Rabate architektūra didinga ir įspūdinga. Turbūt, kaip ir pridera sostinei.

Šis kraštas buvo užkariautas Portugalijos ir Ispanijos kariuomenių, tad ir architektūra primena pietų Europos šalis. Rabate ir Kasablankoje neseniai, vos prieš kelerius metus, įrengtas tramvajus. Vagonų modeliai panašūs į Ispanijoje dardančius tramvajus. Kelionė kainuoja apie 5 dirhamus arba 50 europietiškų centų.

Lietuvės atostogos Maroke: vietiniai pasidalino gudrybe, kad jos neapkarstų
© DELFI skaitytoja Margarita

Rytais apie 5 valandą pažadina kvietimas maldai, sklindantis iš minareto. Čia kvietimas ne toks įkyrus kaip Stambule, bet gal nėra tokių didelių mečečių kaip ten. Balsas, kviečiantis maldai, nėra malonus – čaižus, įkyrus, monotoniškas ir net šiek tiek bauginantis. Gaila, kad arabiškai nieko nesuprantu. Šaukia maldai nesinchroniškai. Viename minarete gali pradėti 7:01 min, o kitame – 7:02. Tada atsiradęs tarp kelių minaretų pajunti tikrą kakofoniją.

Mėlynas ispaniškas kalnų miestelis

Šefšauenas – išpuoselėtas kurortinis miestelis kalnuose. Čia surasite tokią pačią architektūrą kaip ir Valencijoje: mėlynai dažyti namai, siauros gatvelės kalnuotame gamtos prieglobstyje. Miestelyje nesimatė šiukšlių, todėl jis man pasirodė labai išpuoselėtas. Šefšauenas pragyvena iš turizmo bei hašišo. Apskritai, Marokas yra didžiausias šios svaiginamosios medžiagos eksportuotojas pasaulyje. Einant gatve pro jaunų vyrų grupelę, galima išgirsti juos garsiai šaukiant „haši ar gaši“. Kaskart vis kitaip pasigirsdavo – arba „h“ arba „k“. Atrodo, Šefšauene galima vaikščioti ir naktį. Tai – buvęs Ispanijos miestelis, kuriame ant namų gatvių pavadinimai rašomi arabiškai ir ispaniškai. Vaikai, žaidžiantys siaurose Šefšaueno gatvelėse, bei pardavėjai kalbina praeinančius turistus ispaniškai „¡Hola!“. Šis miestas pasirodė išskirtinis, jis labiausiai man įstrigo.

Istorinis odos gamybos centras

Fez – buvusi Maroko sostinė ir vienas seniausių religinių islamo centrų, įkurtas apie 8 amžių. Dabar čia gyvena daugiau nei milijonas gyventojų. Medinos siaurose gatvelėse verda gyvenimas, jos – lyg vienas prekybos centras po uždaru stogu, kuriame nesimato dangaus mėlynės. Senamiestis, palyginus su kitais, atrodė labai nešvarus. Įvairiausi susimaišę kvapai (turbūt dėl uždarų patalpų) buvo ne patys maloniausi.

Buvo galima apsilankyti ant vienos parduotuvės stogo ir nuo terasos apžiūrėti odos gamybos cechą. Pardavėjas pasakojo, kad odą paruošti ir apdoroti užtrunka net iki 2 mėnesių, ypač žiemą, kai nėra stiprios saulės ir ore tvyro didesnė drėgmė. Neapdorota oda mirkoma specialiuose gipso baseinuose, paskui kelis kartus perplaunama ir dažoma natūraliais dažais, pagamintais, pavyzdžiui, iš levandos (violetinė spalva), ciberžolės (geltona), aguonos žiedų (raudona) ar mėtos (žalia). Oda mirkoma ir balandžių išmatose, kuriose yra amoniako, nes šis cheminis elementas suminkština odą. Balandžių išmatos surenkamos kalnuose. Taip pat oda mirkoma karvės šlapime ir vandens bei druskos mišinyje. Dar sužinojau, kad egzistuoja mirusi ir gyva vilna. Gyva vilna gaunama, kerpant gyvą avį, o negyva – jau nudvėsusią. Pasak pardavėjo, negyvą vilną perka neturtingi žmonės ir kemša čiužinius, pagalves, antklodes ir net odinius pufus.

Lietuvės atostogos Maroke: vietiniai pasidalino gudrybe, kad jos neapkarstų
© DELFI skaitytoja Margarita

Derėtis turguje reiktų mažiausiai dvigubai ar net daugiau kartų, nes kainos tikrai užkeltos. Gal dėl vokiečių ar ispanų turistų taip užkeltos? Iš karto nepirkite patikusio daikto, o jeigu pardavėjas primygtinai siūlo ir nenuleidžia – eikite kitur. Sakykite, kad pasižiūrėsite kitur ir pardavėjas kainą jums nuleis. Visi dievagojasi, kad jūs esate paskutinis klientas ir jau jums pritaikė nuolaidą kaip geriausiam draugui: „My best friend!“. Dažnai pardavėjai kreipiasi į turistus: „My friend! It's just for you this price!“.

Mečetė ant vandens milijoniniame mieste

Kasablanka arba dvi Lietuvos. Oficialiai Kasablankoje gyvena apie 3,5 milijono gyventojų, bet su atvykėliais iš kitų Afrikos šalių ir kitų Maroko miestų – apie 5-6 milijonus. Tik įvažiavus prie miesto sankryžos, sustojus prie šviesoforo automobiliui, prieina vietiniai prie vairuotojo lango, prašydami išmaldos. Kitose miesto gatvėse marokiečių vaikai įgyja pardavėjų įgūdžių: parduoda servetėles ar vaflius pakuotėse. Galima jausti, kad čia – tikras didmiestis. Žmonės skuba, lekia, vairuotojai pypina, nervinasi ir keikiasi. Gatvės plačios – po 3-4 eismo juostas. Daug triukšmo ir dulkių.

Kasablankoje stovi Didžioji Hasano II mečetė, penkta pagal didumą pasaulyje ir didžiausia Afrikoje. Ji pastatyta dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Šie musulmonų maldos namai pastatyti Maroko karaliaus garbei. Korane sakoma, kad „Dievo namai turi būti pastatyti ant vandens“, todėl Hasano II mečetės didžioji dalis stovi ant dirbtinai supilto vandenyno pakrantės pusiasalio. Joje telpa apie 25 000 maldininkų: 20000 vietų vyrams ir 5000 – moterims. Atrodo, tarsi moterims mažiau turėtų rūpėti tikėjimas, gal todėl tiek ir skirta joms vietų? Moterims ir vyrams – atskiri įėjimai. Kai atvykome, buvo penktadienio pietūs. Iš minareto sklido kvietimas į pamaldas, ir visi žmonės po vieną ar kelis traukė į vidų. Turistams galima užeiti į vidų tik tam tikru laiku – ne pamaldų – metu.

Mečetės minaretas yra vienas aukščiausių pasaulyje ir siekia 200 metrų.

Kalbinami jauni marokiečiai sakė, kad geriausia dirbti ir užsidirbti Kasabalnkoje, taip pat galima daugiau pasiekti profesiniame gyvenime.

Vanduo ir saulė – vieni privalumai

Agadyras – tikras banglentininkų rojus. Žiemą oras – kaip Lietuvoje vėsi vasara. Dienos metu – 19 laipsnių, o vakare – 8. Prie jūros oras labai permainingas. Pakrantėje vaikštinėja nemažai britų su šeimomis ar poromis. Puikus pabėgimas nuo britiško apniukusio oro. Čia ramu, nėra pramonės – tikras kurortas.

Lietuvės atostogos Maroke: vietiniai pasidalino gudrybe, kad jos neapkarstų
© DELFI skaitytoja Margarita

Ko nestokoja Marokas – tai saulės. Net ir žiemą – nė vieno debesėlio, ir taip ištisus metus. Atsikėlę anksti einame vaikščioti prie vandenyno: rūkas užlieja Atlaso kalnus, bet greitai išsisklaido, ir vėl pasirodo mėlynė – net nematyti jos galo.

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(41 žmogus įvertino)
4.0244
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Abituriento įspūdžiai po anglų kalbos egzamino: pasijutau lyg man tyčia trukdytų (28)

Noriu pasidalinti patirtimi apie šiandienos anglų kalbos egzamino kalbėjimo dalį. Esu nusivylęs,...

Kuo aukščiau, tuo geriau: kaimynus įsiutino gražiausioje kiemo vietoje paliktas automobilis (48)

Vilniečiai, gyvenantys S. Stanevičiaus gatvėje, trečiadienio rytą išvydo nemalonų vaizdą –...

„Žalgirio“ gerbėjai eilėje prie bilietų praleido ne vieną valandą (11)

Antradienį prie Kauno „Žalgirio“ arenos nekantriausi krepšinio gerbėjai kelias valandas...

Peterboro lietuviai atšventė vasariškais orais pradžiuginusias Velykas

Pavasaris šiais metais pamiršo ir visai nepastebėtai aplenkė Angliją. Po žiemos, nieko...

Top naujienos

Siaubo naktis netoli Vilniaus: taip žiauriai nužudyto žmogaus dar nebuvo matę (152)

Taip žiauriai nužudyto vyro nei policijos pareigūnai, teismo medicinos ekspertai dar nebuvo matę...

Kirkilas ir Kubilius: į Zelenskio pergalę žiūrime viltingai, kaip ir į Ukrainos narystę ES 2027-aisiais (187)

Vienas pirmųjų iššūkių naujai išrinktam Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui bus...

Iš Zelenskio – griežtas atsakas Rusijai (683)

Išrinktasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį paragino paskelbti Maskvai...

Vasara artinasi: su 24 laipsniais šilumos atkeliaus ir lietaus debesys (3)

Ketvirtadienį pietų oro srautas į Lietuvą toliau plukdys šiltus orus. Tačiau jau pasirodys ir...

Liūdniau nei „Žalgiriui“: katalonai sutrypti savo pačių tvirtovėje (10)

„Barcelona“ tapo penktąja komanda, pralaimėjusia Eurolygos atkrintamųjų varžybų dvikovą...

Sunkūs laikai Lietuvos bitininkams: dėl išgyvenimo ir kainų kovoja su ukrainiečiais (186)

Lietuvos bitininkai , spaudžiami pigesnio importo ir vidaus konkurencijos, ieško būdų, kaip...

Daugybės žmonių ieškotas dingęs 19-metis rastas negyvas (35)

Trečiadienį, apie 14 val., Alytaus apskrities policija gavo pranešimą, kad žvejodamas Ilgio...

Fotografas įamžino pažastų plaukų nešalinančias moteris: tai gali būti labai gražu (102)

Iš Londono kilęs fotografas Benas Hopperis nufotografavo galybę pažastų plaukų nešalinančių...

Neurochirurgas žino, ką reiškia būti tarp gyvenimo ir mirties: dabar gelbėja žmonės, kuriuos ištinka panašios problemos papasakojo įsimintiniausią operaciją (24)

„Malonus, rūpestingas ir atidus ligoniams gydytojas. Jis savo energija, dėmesių ir šypsena...

Klasiškas De Colo pastūmė baskus prie prarajos krašto (4)

Eurolygos finalo ketverto šeimininkai rizikuoja virsti žiūrovais. Vitorijos „ Baskonia “...