Šalių susitelkimas ir įsitraukimas, tarp jų ir Lietuvos, turės didelę įtaką tiek Europos Sąjungos (ES) kaip politinės sąjungos, tiek atskirų jos šalių raidai.
ES dilema
Būdamos ES narės, šalys turi tik ribotas galimybes vykdyti nepriklausomą migracijos ir prieglobsčio politiką, nes teoriškai yra priverstos paklusti Europos Komisijos direktyvoms, kurios yra priimamos viršvalstybiniu lygmeniu.
Savaime suprantama, kad kylant rimtesniems iššūkiams ar krizėms, interesų derinimas ir derybos užtrunka. Dabartinės humanitarinės krizės akivaizdoje atskiros šalys kratosi atsakomybės ir nėra linkusios bendradarbiauti. Tai puikiai iliustruoja tiek Italijos politikų grasinimai leisti pabėgėliams judėti į Europos gilumą, tiek ginčai ir tarpusavio kaltinimai neveiksnumu tarp Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės, kada pabėgėliai paralyžavo pagrindinį susisiekimo ruožą tarp Britanijos salyno ir kontinentinės Europos.
Vieningumas ir solidarumas šiuo atveju nėra išskirtiniai ES narių bruožai, tie bruožai, kurie padėjo pamatus klestinčiai, taikiai ir saugiai Europai.
Turint omenyje, jog ES šalys nėra pasirengusios pasidalyti atsakomybę, bet greičiau ieško būdų kaip jos atsikratyti, galima manyti, jog dabartinė prieglobsčio ir migracijos sistema neturi potencialo, taip reikalingo išspręsti šiai krizei. Dublino konvencija (vienas pagrindinių ES dokumentų, reguliuojantis prieglobsčio suteikimo tvarką), kurioje teigiama, kad migrantai turi prašyti prieglobsčio pirmoje saugioje šalyje, visiškai neatitinka šių dienų realijų.
Taip užkraunama ne tik nepakeliama ir neadekvati našta šalims, esančioms arčiausiai konfliktų ir karų židinių (Italija, Graikija), bet tuo pačiu atleidžiamos nuo atsakomybės šalys, kurios gali pasigirti palankesne strategine (geografine) pozicija (Didžioji Britanija, Prancūzija).
Be to, nederėtų pamiršti, jog Italija ir Graikija nebuvo pagrindinės ES šalys, prisidėjusios prie dabartinės krizės. Greičiau tai Jungtinės Karalystės (Irako atvejis) ir Prancūzijos (Libijos atvejis) kartu su JAV vykdytos agresyvios ir intervencinės užsienio politikos rezultatas, kuris įnešė dar daugiau chaoso ir nestabilumo ir taip permaininguose regionuose.
Bet kuriuo atveju, netolima ateitis parodys, ar Europa yra pribrendusi ryžtingiems, ilgalaikiams sprendimams, kurie leistų judėti tolesnės integracijos kryptimi, ar vis tik savanaudiški interesai ir skaldymosi procesai ims viršų.
Lietuva
Lietuvai dėl adekvačių priežasčių (gyventojų skaičius, ekonominis pajėgumas) nėra numatyta esminis vaidmuo ir atsakomybė sprendžiant šią Europą ištikusią humanitarinę krizę.
Greičiau priešingai, iš Lietuvos reikalaujama santykinai mažai, neviršijant šalies pajėgumo, net ir turint omenyje naujausius duomenis, pagal kuriuos Lietuvai tektų priglausti kiek daugiau nei 1100 pabėgėlių. Todėl, šiuo atveju, keistokai atrodytų Lietuvos nenoras ar spyriojimasis prisiimti savo, kad ir mažą, bet teisingą naštą.
Nederėtų pamiršti, jog Lietuva buvo itin aktyvi reikalaudama ES vienybės, ryžtingumo ir veiksnumo Ukrainos karo metu. Tad atsižvelgdama į ES, kaip bendriją, užgriuvusius rūpesčius, Lietuva parodytų gerą valią paklusdama ES direktyvai.
Be abejo, Lietuva daro daug priglausdama pabėgėlius iš Ukrainos, kurie yra daug artimesni kultūriškai ir istoriškai, tačiau Lietuva nebegali ignoruoti XXI amžiaus realijų, kada krizės ir konfliktai viename pasaulio krašte nėra izoliuoti, bet daro įtaką kitiems regionams.
Lietuvos veiksmai šiuo atveju turės įtakos tiek jos prestižui tarptautinėje arenoje, tiek jos minkštosios galios efektyvumui. Būdama bendrijos dvasios balsas, kviečiantis Europą veikti išvien ukrainiečių kančios akivaizdoje, Lietuva neatrodytų nuosekli ignoruodama ir užmerkdama akis prieš nuskriaustuosius, bėgančius iš Afrikos ir Artimųjų Rytų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!