Viskas prasidėjo dar Vokietijoje, kur buvau išvykęs pusmečiui, su mainų programa. Po kiek laiko išsiilgau savo kalbos, tad kartais, net vėliais vakarais internete su kuo nors plepėdavau. Tuo metu, kai nieko, ką pažinojau, prisijungusių nebuvo, tiesiog žiūrinėjau kitus žmones. Neprisimenu, kuris kuriam parašė pirmas, ir ką, tik pamenu, kad virtualiai susipažinau su miela, draugiška, jauna moterimi.
Kurį laiką palaikėme ryšį, aš grįžau į Latviją, mokiausi, o laisvu laiku dirbau. Kaip tik vasarą darbavausi baldų gamykloje, kai sulaukiau skambučio iš nepažįstamo numerio – manęs paklausė, ar kalbu angliškai ir ar mane domintų trumpa kelionė. O aš, iš esmės, beveik niekada nesakau „ne“ kelionėms.
Susitikau su vienu vaikinu, jis man pasiūlė nuvykti į Vokietiją, kai ką išversti, sakė, kad labai sunku nebus. Melagis. Kai nuvažiavau ten, jie kalbėjo apie bioenergetiką....Gana techninis ir sudėtingas dalykas. Bet tai įveikiau ir išvažiavome namo. Autobusas sugedo, o internete pamačiau pakvietimą iš lietuvės draugės – ją pažinojau tik virtualiai, bet kažkodėl pasitikėjau ir atsakiau, kad po šešių valandų atvyksiu. Sulaukiau trumpos žinutės –„Ką? Rimtai?!“.
Atsakiau „taip”, griebiau daiktus ir iškėliau savo laimingąjį nykštį.
Pirmasis pavėžėjo sunkvežimio vairuotojas ispanas, žinojau jo kalba kelis žodžius – pakankamai, kad pasakyčiau, jog ispaniškai nekalbu. Bet tai buvo viskas, o jis kalbėjo toliau. Kalbėjo ir kalbėjo, o aš kurį laiką tiesiog tylėjau ir kaip kvailys šypsojausi. Su juo nuvykau į Kauną, jį praktiškai perėjau pėsčiomis ir judėjau toliau. Su dviem vairuotojais daug anksčiau nei planavau pasiekiau Vilnių. Mano draugė dar dirbo, tad turėjau praleisti šiek tiek laiko vienas.
Pagalvojau – tai ne problema, nes pirmą kartą buvau Vilniuje. Kai įžengiau į miestą, pamačiau didžiulį žemėlapį... Į jį žiūrėjo dvi dailios merginos, tad, žinoma, neatsispyriau ir paklausiau jų patarimo – kur galiu nueiti ir ką galiu nuveikti. Kalbėjomės angliškai. Jos sakė, kad nėra vietinės, tačiau ėjo link miesto centro, tad prie jų prisijungiau. Vienu metu išgirdau – „jis visai mielas“. Pradėjau šypsotis, bet nieko nepasakiau. Jos buvo iš Latvijos!
Mes ėjome ir kalbėjomės, o po kelių minučių, kai tiesiog nebegalėjau nustoti juoktis, prisipažinau, kad taip pat esu latvis. Jos nustebo, sutriko ir susigėdo. Einant toliau prie mūsų priėjo jaunas vyriškis, paklausė, gal norėtume ledų ar kavos. Mūsų reakcija – „ką?!“.
Šis vyriškis buvo iš kažkokios turizmo agentūros ar panašiai ir turėjo užduotį pakalbinti turistus bei sužinoti jų įspūdžius apie Vilnių, kas jiems patiko ar nepatiko. Šiek tiek pasikalbėjome, merginoms teko išeiti, o jis atsidėkodamas pavaišino mane saldainiais, balzamu ir davė šiek tiek suvenyrų.
Mano draugė baigė darbą, paskambino man ir paklausė – „kur tu?”. Atsakiau – prie didelio balto pastato su laikrodžiu bokšte. Ji atsakė – „gerai, žinau, kur tai, tuoj būsiu”. Kiek nervinausi – juk niekad nebuvau jos matęs, o telefonu kalbėjausi gal tik minutę...
Mašina sustojo, žema, žavi jauna moteris išlipo, klausdama - „Jani, ar tai tu?”. Atsakiau, kad taip, ir mes susitikome. Nuvažiavome pas ją namo, kalbėjomės, juokėmės apie mano spontaniškas idėjas, tuomet ji man aprodė Vilnių. Buvo smagu, gaila, kad laiko buvo per mažai, tačiau aš vis dar planuoju apsilankyti kelioms dienoms, kad pamatyčiau visas kaimynų sostinės puses!
Kitą rytą ji iš Vilniaus nuvežė mane Rygos kryptimi, ir štai, vėl likome dviese kelyje – aš ir mano laimingasis nykštys.